Europos Sąjunga mėgsta kalbėti apie tvarumą, atsakomybę ir „žaliąjį kursą“. Ant popieriaus viskas atrodo gražu. Tačiau praktikoje vis dažniau susidaro įspūdis, kad Briuselis pats nežino, ko nori, o už šį neapsisprendimą moka verslas.
Puikus pavyzdys – EUDR (EU Deforestation Regulation) reglamentas. Tai Europos Sąjungos teisės aktas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad į ES rinką nepatektų produktai, pagaminti naudojant žaliavas, susijusias su miškų naikinimu. Kitaip tariant, reglamentas reikalauja, kad kiekvienas importuotojas ar platintojas galėtų įrodyti savo prekių kilmę iki konkretaus žemės sklypo ir patvirtinti, jog žaliavos buvo išgautos teisėtai bei nekenkiant miškams.
EUDR apima konkrečias žaliavas ir jų produktus: soją, kakavą, kavą, palmių aliejų, galvijus (odą), medieną ir jos gaminius, taip pat kaučiuką (natūralią gumą), kas tiesiogiai liečia padangas. Kalbant apie kaučiuką, tai reiškia, kad reglamento poveikį jaučia ne tik žaliavų prekybininkai, bet ir padangų importuotojai, transporto įmonės, vežėjai bei visi, kurie naudoja ar perka padangas.
Problema ta, kad nors reglamentas priimtas, jo įgyvendinimas tapo nuolatinių atidėliojimų ir korekcijų objektu. Verslas buvo priverstas ruoštis iš anksto: rinkti duomenis, derėtis su gamintojais, investuoti į IT sprendimus ir teisinę analizę. Tuo pat metu Europos Sąjunga siunčia dviprasmiškas žinutes – iš vienos pusės teigiama, kad EUDR būtinas ir neišvengiamas, iš kitos – svarstomi terminų nukėlimai, išimtys ir papildomi „paaiškinimai“.
Susidaro situacija, kai atsakomybė paliekama verslui, tačiau aiškumo – nėra. Įmonės turi planuoti kainodarą, pasirašinėti ilgalaikes sutartis ir prisiimti finansinius įsipareigojimus nežinodamos, ar šiandien galiojantys reikalavimai rytoj nebus pakeisti.
Realiame gyvenime dėl to nukenčia ne tik vežėjai ir transporto įmonės, kuriems auga padangų ir atsarginių dalių kainos, ar importuotojai, prisiimantys atsakomybę už gamintojų pateikiamus duomenis. Galutinėje grandyje nukenčia ir galutinis vartotojas, nes augančios verslo sąnaudos neišvengiamai persikelia į didėjančias transportavimo ir prekių kainas.
Paradoksalu, tačiau reglamentas, kuris turėtų užtikrinti skaidrumą, pats tampa neapibrėžtumo simboliu. Verslas nėra prieš aplinkosaugą – daugelis jau seniai investuoja į ilgaamžiškesnius produktus, efektyvumą ir mažesnį CO₂ pėdsaką. Tačiau tvarumas negali būti statomas ant biurokratinio lėtumo ir neapsisprendimo, todėl nederėtų stebėtis, kad verslas vis dažniau jaučiasi paliktas vienas – su didele atsakomybe, bet be aiškių žaidimo taisyklių.
Vis labiau panašu, jog ES reglamentai ir iniciatyvos tampa ne diskusija apie tai, ar pati idėja gera ar bloga, o pavyzdžiu, kaip Briuselyje pritrūksta aiškumo, tikslumo ir gebėjimo laiku priimti galutinius sprendimus, o šio neapibrėžtumo kainą galiausiai sumoka visa rinka.
Denis Šulgat
+37069877821
