Esant įtemptai geopolitinei situacijai, vežėjams tenka susidurti su netikėtais trukdžiais – sustiprinta pasienio kontrole, eismo ribojimais ar kitomis aplinkybėmis, dėl kurių suplanuotas vežimas gali sutrikti, o vilkikas – likti priverstinai stovėti. Ne kiekvienas toks laukimas teisine prasme reiškia prastovą, už kurią vežėjas gali reikalauti atlyginimo iš užsakovo.
Viena situacija – kai vilkikas negali tęsti kelionės dėl uždaryto kelio, pasienio ribojimų ar kitų nuo vežimo sutarties šalių nepriklausančių aplinkybių. Visai kita – kai vežėjas sutartu laiku atvyksta į pakrovimo ar iškrovimo vietą, tačiau krovinys neparuoštas, trūksta dokumentų ar krovos technikos arba laukti tenka dėl pakeistų užsakovo instrukcijų. Būtent tokiais atvejais praktikoje dažnai atsiverčiamas vežimo užsakymas ir ieškoma prastovas reglamentuojančios sąlygos. Tačiau net jeigu joje aiškiai įrašyta, pavyzdžiui, „prastova – 300 Eur už parą“, tai dar nereiškia, kad vežėjas automatiškai įgyja teisę į tokio dydžio atlyginimą. Kilus ginčui svarbus tampa ne tik sutartas tarifas, bet ir prastovos priežastis, jos pradžios ir pabaigos momentas, neatlygintinas laukimo laikas, prastovos skaičiavimo tvarka ir, galiausiai, vežėjo galimybė tai įrodyti.
CMR konvencija prastovų atlyginimo atskirai nereglamentuoja, todėl jo sąlygas, dydį ir apskaičiavimo tvarką verta aiškiai aptarti vežimo sutartyje ar užsakyme.
Visų pirma turi būti aišku, kada prastova prasideda. Ar ji skaičiuojama nuo transporto priemonės atvykimo į pakrovimo ar iškrovimo vietą? Nuo sutarto pakrovimo ar iškrovimo laiko? O gal tik pasibaigus sutartyje nustatytam neatlygintinam laukimo laikotarpiui?
Ne mažiau svarbu nustatyti, kada prastova baigiasi – pradėjus ar užbaigus krovos darbus, perdavus dokumentus ar tik tuomet, kai transporto priemonė faktiškai gali išvykti ir tęsti vežimą.
Sutartyje taip pat verta aiškiai nustatyti, kaip skaičiuojama nepilna prastovos para, ar į prastovos laiką įskaičiuojami savaitgaliai ir švenčių dienos bei kiek neatlygintino laukimo laiko suteikiama užsakovui.
Svarbu aptarti ir ankstesnio transporto priemonės atvykimo atvejus. Nesant kitokio šalių susitarimo, vien tai, kad vežėjas į pakrovimo ar iškrovimo vietą atvyko anksčiau sutartos datos ar valandos, savaime neturėtų reikšti, kad nuo šio momento užsakovui jau skaičiuojama prastova.
Vien transporto priemonės stovėjimo fakto taip pat nepakanka. Reikšmę turi ir tai, dėl kokių aplinkybių ji negalėjo tęsti vežimo ir kas už jas atsakingas. Jeigu laukimas atsirado dėl neparuošto krovinio, krovos technikos trūkumo, užsakovo nepateiktų dokumentų ar pakeistų instrukcijų, situacija skirsis nuo atvejo, kai transporto priemonė vėluoja dėl paties vežėjo veiksmų.
Dar kitaip vertintinas laukimas dėl išorinių aplinkybių – uždaryto kelio ar pasienio punkto, valstybės institucijų nustatytų ribojimų, saugumo incidentų ar kitų nuo sutarties šalių nepriklausančių priežasčių. Pats transporto priemonės stovėjimas tokiais atvejais savaime nesukuria užsakovui pareigos mokėti sutartyje nustatytą prastovos tarifą.
Kaip tai atrodo praktikoje?
Tarkime, vežimo užsakyme nustatyta: „prastova – 300 Eur už parą“. Vairuotojas sutartu laiku pirmadienį 10 val. atvyksta į iškrovimo vietą, tačiau gavėjas informuoja, kad krovinys bus iškrautas tik kitą rytą 8 val. Transporto priemonė laukia 22 valandas. Ar vežėjas gali reikalauti 300 Eur? O gal atlyginimas turi būti apskaičiuojamas proporcingai 22 valandoms? Jeigu sutartyje nustatytos keturios neatlygintino laukimo valandos, ar atlyginama tik už likusias 18 valandų? O jeigu tokia pati situacija prasidėtų penktadienio vakarą ir transporto priemonė būtų iškrauta tik pirmadienį – ar į prastovą būtų įskaičiuojamas savaitgalis? Jeigu sutartyje šie klausimai neaptarti, būtent jie ir gali tapti ginčo objektu.
Kilus ginčui vežėjas turės pagrįsti prastovos pradžią, pabaigą ir priežastį objektyviais įrodymais. Todėl nerekomenduotina prastovos įrodinėjimo apriboti vien gavėjo pasirašytu prastovos lapu – gavėjui atsisakius jį pasirašyti, vežėjas gali susidurti su sunkumais pagrįsdamas savo reikalavimą.
Prastovą gali patvirtinti CMR važtaraščio žymos, sandėlio registracijos duomenys, transporto priemonės GPS ar navigacijos duomenys, elektroninis susirašinėjimas, šalių pasirašytas aktas bei kiti objektyvūs įrodymai.
Ką daryti prasidėjus prastovai?
- Užfiksuoti transporto priemonės atvykimo laiką, vietą ir laukimo priežastį.
- Nedelsiant raštu informuoti užsakovą ir, jei reikia, paprašyti tolesnių instrukcijų.
- Išsaugoti CMR važtaraščio žymas, GPS duomenis, elektroninį susirašinėjimą, SMS ir kitų susirašinėjimo programėlių žinutes, sandėlio registracijos informaciją ir kitus įrodymus.
- Užfiksuoti momentą, kada transporto priemonė faktiškai galėjo tęsti vežimą.
- Apskaičiuojant prastovą vadovautis konkrečiomis sutarties ar vežimo užsakymo sąlygomis.
Vežimo užsakyme įrašytas prastovos tarifas yra tik viena dėlionės dalis. Ne mažiau svarbu iš anksto susitarti, kada ir dėl kokių aplinkybių jis taikomas bei kaip prastova apskaičiuojama, o jai faktiškai atsiradus – tinkamai užfiksuoti laukimo priežastį ir trukmę.
Kuo aiškesnės sutarties sąlygos ir kuo geriau dokumentuota konkreti situacija, tuo mažiau erdvės ginčui dėl prastovos atlyginimo.
Advokatė Donata Juozumienė
Advokatų kontoros LEGAL HEADS partnerė
