Genius Lukošius, saugaus eismo ekspertas
Valdžia paskelbė kovą su nesąžiningais vežėjais, kurie, technines apžiūras atlikdami užsienyje, nesumokėjo valstybei priklausančių mokesčių. Tikslas – teisingas. Tačiau pasirinktas būdas kelia kitą klausimą: ar po kovos su viena problema nebuvo sukurta kita – dar daugiau kenkianti Lietuvos korupcijos indeksui?
Visai neseniai susisiekimo ministras Juras Taminskas garsiai paskelbė išaiškinęs spragą, dėl kurios valstybės biudžetas galėjo netekti dešimčių milijonų eurų. Tai, kad apie šią problemą ministerija buvo informuota gerokai anksčiau, šiandien jau nėra svarbiausia. Svarbu, kad pagaliau imtasi veiksmų.
Dar man vadovaujant Lietuvos transporto saugos administracijai (LTSA), apie šią problemą ne kartą informavome Susisiekimo ministeriją – siuntėme raštus, teikėme siūlymus, ją akcentavome ir metinėje veiklos ataskaitoje. Todėl buvo tik laiko klausimas, kada ministerija į ją reaguos.
Tačiau didžiausia problema – ne pats sprendimas surinkti nesumokėtus mokesčius, o tai, kaip nuspręsta tai padaryti.
Ministras nurodė skubos tvarka pakeisti tvarką taip, kad užsienyje atlikta techninė apžiūra Lietuvoje būtų pripažįstama tik pateikus mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Šį dokumentą turi tikrinti techninių apžiūrų įmonės, o vėliau informacinėje sistemoje pažymėti, kad techninė apžiūra pripažįstama.
Iš pirmo žvilgsnio skamba logiškai. Tačiau čia ir prasideda problemos.
Mano vertinimu, LTSA neturi įgaliojimų techninių apžiūrų įmonėms pavesti vykdyti papildomą mokesčių kontrolės funkciją. Galiojantis Vyriausybės nutarimas aiškiai numato, kad mokesčio sumokėjimą tikrina kontrolierius techninės apžiūros metu. Todėl pateikiau pastabas LTSA parengtam teisės akto projektui.
Paradoksalu, tačiau pati LTSA su dauguma pastabų iš esmės sutiko. Vis dėlto buvo nuspręsta, kad į jas bus atsižvelgta tik ateityje, rengiant naują teisės akto redakciją. Kitaip tariant, pripažįstama, kad abejonės pagrįstos, tačiau sprendimas vis tiek įsigalioja.
Taip ir nebuvo atsakyta į paprastą klausimą – kokiu teisiniu pagrindu techninių apžiūrų įmonėms pavesta tikrinti mokesčio sumokėjimą? Nepatogus klausimas tiesiog liko be atsakymo.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad pasirinkta priemonė, panašu, yra perteklinė. Visi duomenys apie technines apžiūras ir mokesčių sumokėjimą jau dabar registruojami valstybės informacinėse sistemose. Nesumokėjus mokestį galima nesunkiai identifikuoti, pasiūlyti jį sumokėti geranoriškai, o vengimo atvejais taikyti įstatymuose numatytas sankcijas.
Tačiau didžiausias paradoksas paaiškėjo įsigaliojus naujai tvarkai.
Techninių apžiūrų įmonėms buvo sukurtas visiškai naujas pajamų šaltinis. Pavyzdžiui, Vilniaus regiono techninių apžiūrų įmonė „TUV Nord Lietuva“ paskelbė, kad už mokesčio sumokėjimo dokumento patikrinimą ir užsienyje atliktos techninės apžiūros pripažinimą ims 30 eurų.
Palyginkime.
LTSA išduodamas vairuotojo liudijimas, kai tikrinami keli dokumentai ir išduodamas apsaugotas blankas, kainuoja 11 eurų.
Visa krovininio automobilio techninė apžiūra Lietuvoje kainuoja 45,60 euro. Per ją tikrinama pati transporto priemonė, naudojama speciali įranga, dirba kvalifikuoti specialistai.
O užsienyje atliktos techninės apžiūros pripažinimo procedūra iš esmės apsiriboja vieno dokumento patikrinimu ir įrašu informacinėje sistemoje.
Pagal LTSA duomenis, 2025 metais užsienyje buvo atlikta apie 45 tūkst. techninių apžiūrų. Jei šios apžiūros Lietuvoje bus pripažįstamos vidutiniškai po 25 eurus, techninių apžiūrų įmonės kasmet papildomai surinks daugiau kaip milijoną eurų.
Ir čia kyla esminis klausimas.
Kodėl ministras aktyviai siekia reguliuoti laivų apžiūrų kainas rinkoje, kur veikia konkurencija ir gali atsirasti naujų paslaugų teikėjų, tačiau tuo pat metu sudaro sąlygas monopolinei techninių apžiūrų sistemai be jokio reguliavimo rinkti dešimtis eurų už kelių minučių administracinę procedūrą?
Dar daugiau – apie tokias rizikas buvo aiškiai įspėta dar rengiant teisės aktą. Todėl šią situaciją, mano nuomone, verta įvertinti ne tik Konkurencijos tarybai, bet ir Specialiųjų tyrimų tarnybai.
Nes galiausiai kyla labai paprastas klausimas: kokia prasmė kurti antikorupcinio teisės aktų vertinimo sistemą, jeigu galima ignoruoti oficialiai pateiktas pastabas ir priimti sprendimus, kurie sudaro prielaidas atskiroms verslo grupėms kasmet uždirbti daugiau kaip milijoną eurų papildomų pajamų?
Ir svarbiausia – už tai sumokės ne techninių apžiūrų įmonės, ne ministerija ir ne LTSA. Sumokės vežėjai, o galiausiai – visi Lietuvos vartotojai, nes šios išlaidos neišvengiamai bus įskaičiuotos į prekių ir paslaugų kainas. Dar truputį vandens ant infliacijos malūno.
Štai todėl ši istorija nėra vien apie technines apžiūras. Ji yra apie tai, kaip kovojant su viena neteisybe galima sukurti kitą. Ir apie tai, kodėl Lietuvoje vis dar per dažnai galioja taisyklė: kol vienus muša, kitus glosto.
