Lietuvos vežėjų sąjunga (LVS) liepos 25 dieną už profesinius pasiekimus ir indėlį vystant transportą Garbės legiono ženklu apdovanojo ilgametį Lietuvos muitinės darbuotoją, Muitinės departamento prie finansų ministerijos patarėją Joną Miškinį. Ta proga laureatas pasidalijo prisiminimais apie savo tarnybą bei įžvalgomis apie bendradarbiavimo tiekimo grandinėje svarbą.
Jonas Miškinis Lietuvos muitinėje ištarnavo trisdešimt vienerius metus, iš jų aštuonerius metus Vilniaus teritorinės muitinės Vaidotų geležinkelio poste, bei dvidešimt trejus metus Muitinės departamente, iš kurių daugiau kaip dvidešimt metų dirbo Muitinės departamento Generalinio direktoriaus pavaduotoju. Vėliau trejetą metų laikinai ėjo Muitinės departamento Generalinio direktoriaus pareigas.
Svarbu užtikrinti prekių judėjimą
„Muitininko tarnyba prasidėjo 1992 metais krovinių posto Naujosios Vilnios padalinyje. Teko dalyvauti steigiant Vaidotų geležinkelio postą, nes dirbant Naujojoje Vilnioje greitai buvo pastebėta, kad pagrindiniai prekių srautai keliauja per Vaidotų geležinkelio stotį, aplenkdami Naująja Vilnią. Teko perprasti prekių pervežimo organizavimą geležinkelių transportu. Pradėjome dirbti Vaidotų stotyje. Atvykome ir pareiškėme, kad stotyje dirbs Lietuvos muitinė. Nors stoties dauguma darbuotojų buvo rusakalbiai, kai kurie į darbą važinėdavo iš Baltarusijos, mus – atkurtos nepriklausomos Lietuvos pareigūnus pasitiko gana draugiškai, bendrame kabinete pasistatėme savo pirmąjį stalą ir pradėjome muitinės veiklą. Teko organizuoti muitinės kontrolės procesus, juos derinant su krovinių pervežimo procesais. Man šis darbas patiko. Gal būt padėjo patirtis gamyboje. Prieš muitinę dirbau elektronikos įmonėje „Vilma”, buvau susipažinęs su gamybos procesų organizavimu, netgi šiek tiek su prekių deklaravimu eksporto procedūroms, nes padalinyje, kuriame dirbau, buvo pildomos ir sovietinės deklaracijos „Vilmos” eksportuojamai produkcijai. Gal todėl muitinės kontrolės procesų organizavimas man buvo artima sritis, o procesų tarpusavio derinime mačiau daug prasmės. Geležinkelio transporte tai buvo svarbiau, negu kitų rūšių pervežimuose, nes juk traukiniai vyksta prisilaikant tvarkaraščių”, – prisimena J. Miškinis.
Pats sprendimas Vaidotuose kurti pasienio muitinės postą, nutolusį nuo valstybės sienos apie keturiasdešimt kilometrų, buvo nestandartinis žingsnis. Atsikūrusi Lietuvos valstybė įrengti muitinės postų pasienyje neturėjo galimybių, o užtikrinti muitinės kontrolę buvo būtina, todėl buvo ieškoma nestandartinių sprendimų.
Panašių sprendimų buvo ieškoma ir organizuojant krovinių postų darbą. Kadangi Lietuvos muitinė savo žinioje reikiamos infrastruktūros krovinių postams neturėjo, į stambesnes įmones bei logistikos centrus, muitinės procedūrų įforminimui buvo skiriami pareigūnai – muitinės įgaliotiniai. Taip susiformavo gana platus muitinės posto padalinių tinklas. Verslui tai sudarė neblogas sąlygas vystyti savo veiklą, bet muitinės požiūriu tai nebuvo efektyvu – sunku buvo užtikrinti vienodus muitinės pareigūnų darbo krūvius bei užtikrinti vienodus kontrolės standartus. Prasidėjo muitinės veiklos koncentravimo muitinės postuose procesas, kuris dar vis tebevyksta, sukeldamas tam tikras įtampas, nes, pašnekovo manymu, muitinės taikomi supaprastinimai nebus tokie patrauklūs, kaip savo kieme turėti aptarnaujančią muitinės įstaigą. J. Miškinis apgailestauja, kad buvo nepilnai pasinaudota viešųjų logistikos centrų kūrimo koncepcija, nes pačios idėjos įgyvendinimas smarkiai vėlavo, o ir muitinės vaidmeniui šiuose logistikos centruose nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys.
Ryškiausi pasiekimai
Pradėjus dirbti Muitinės departamente, svarbiausias muitinės uždavinys buvo tinkamas pasirengimas stojimui į Europos Sąjungą. Nuo pirmosios įstojimo į ES dienos muitinė turėjo atitikti visus ES keliamus reikalavimus, pilna apimtimi įgyvendinti ES užsienio prekybos politiką. Juk ES visų pirma ir yra muitų sąjunga. Per trumpą laiką reikėjo tinkamai įrengti Pasienio kontrolės punktus (muitinė buvo atsakinga ir už šį darbo barą). Betarpiškai teko kuruoti ne vieno pasienio kontrolės punkto statybos darbus, taip pat prisidėti prie kitų iššūkių. Visi uždaviniai buvo įgyvendinti profesionalaus kolektyvo dėka.
„Galima sakyti, kad Lietuvos muitinei pasisekė – nuo pat pirmųjų Lietuvos muitinės atkūrimo dienų susiformavo labai stiprus įvairių sričių profesionalų branduolys. Pasisekė, kad tas branduolys tebedirba dar ir šiandien. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, pradėjus užsidarinėti daugeliui mokslinių tyrimų institutų bei kitų įstaigų, Lietuvos valstybei neabejingi aukštos kvalifikacijos specialistai rado savo vietą ir pritaikė žinias valstybės tarnyboje, muitinėje”, – pastebi J. Miškinis.
Stojimo į ES šventę šiek tiek apkartino tai, kad nuo įstojimo dienos iš muitinės buvo atleistas nemažas būrys pareigūnų. Prieš Lietuvai įstojant į ES 2004 metais, Lietuvos muitinėje dirbo daugiausiai pareigūnų – apie 3,4 tūkstančio, o po įstojimo teliko 2,4 tūkstančio. Atsižvelgiant į muitinės darbą lydinčias eiles bei iššūkius muitinės kontrolės srityje, mažinti pareigūnų skaičių pilnai nesukomplektavus pasienio kontrolės punktų – J. Miškinio manymu, buvo paskubėta. Apie tai kalbėjo ir kitų, anksčiau įstojusių šalių ekspertai, tačiau norėjosi, kad įvykę pokyčiai atsispindėtų ir skaičiuose.
Kadangi per Lietuvą gabenamų krovinių srautai buvo didžiuliai – sieną kirsdavo ne tik geležinkeliais, bet ir automobilių keliais, oro bei vandens transportu, teko glaudžiai bendradarbiauti su verslu bei atstovauti teisėtus verslo interesus kitų šalių muitinėse bei organizacijose.
Pašnekovas prisimena ir pirmąją Lietuvos vežėjų TIR krizę Rusijoje, kuomet Rusijos muitinė reikalavo nelabai aiškiais pagrindais, nesilaikant TIR konvencijoje numatytos tvarkos, padengti skolą Rusijos muitinei. Teko dalyvauti ne viename derybų raunde ir sprendimas buvo rastas.
Ne mažiau reikšminga vežėjams laikytina ir kita pergalė, kuomet 2009 metais Lietuvos vežėjams buvo pradėta taikyti atskira kontrolės tvarka. Po ilgų derybų pavyko klausimą dalinai sureguliuoti, kad speciali tvarka būtų taikoma tik Rusijoje daugiausia pažeidimų padariusioms Lietuvos įmonėms. Ir nors po kruopštaus darbo su Rusijos muitine vadinamuose juoduosiuose sąrašuose Lietuvos įmonių neliko, tačiau tai buvo sunkus sprendimas, nes Rusijos muitinė akivaizdžiai laisvai interpretavo TIR konvenciją, tai yra nesilaikė tarptautinės teisės normų. Pareigūnas prisimena, kad derybos su Rusijos puse truko beveik metus, kol pagaliau tą sąrašą pavyko ženkliai sumažinti ir ilgainiui panaikinti, o tarptautinė prekyba Rytų kryptimi vėl pajudėjo toliau.
Vėliau iškilo problemų su Baltarusijos muitine, kuri Lietuvos vežėjams pradėjo taikyti TIR sistemoje nenumatytą palydą. Čia taip pat teko dalyvauti ilgose derybose, kol pavyko sureguliuoti ir šį klausimą.
Lietuvos vežėjai po šių įvykių, įvertinę Rytų šalių rizikas, labiau pradėjo orientuotis į vakarų šalių rinkas. Pašnekovo manymu, ilgesnėje perspektyvoje tai buvo teigiamas neigiamų įvykių rezultatas
Muitininkai – įvairių sričių profesionalai
Pasak J. Miškinio, teisininko žinios, tarptautinės prekybos bei muitų teisės žinojimas, kaip ir transporto ar logistikos specialisto įgūdžiai ne mažiau svarbūs kasdienėje muitinės pareigūno veikloje. Sklandžiam prekių judėjimui užtikrinti bei kontrabandai užkardyti svarbu išmanyti prekių klasifikavimą bei turėti supratimą apie muitinės procedūras. Todėl ilgametis muitinės pareigūnas džiaugiasi, kad ne tik Muitinės mokymų centre, kolegijose, bet ir Mykolo Romerio universitete rengiami būsimi profesionalai.
„Ilgą laiką tokios profesijos ar specialybės, kaip muitininkas nebuvo. Atkurtoje Lietuvos muitinėje pradėjo dirbti šeši ar septyni įvairių sričių mokslo daktarai, nes muitinės veikla yra labai plati ir vienos specialybės čia neužtenka. Gerai, kad dabar muitininkų rengimo programose kartu dėstoma apie transportą, logistiką bei tarptautinę prekybą, nes muitinė – nevienalytė organizacija. Tai – statutinė tarnyba, darbas nebūna labai lengvas, dažnai – įtemptoje psichologinėje aplinkoje, vargina ir reikalauja ištvermės bei profesinių žinių. Pavyzdžiui, dirbant logistikoje gana greitai prireikia muitinės žinių, o gerai žinant muitinės procedūras, galima įgauti tam tikrą profesinį pranašumą”, – teigia J. Miškinis.
Pašnekovo įsitikinimu, muitininko profesiją renkasi tie žmonės, kurie linkę į teisinį mąstymą ir vertina tam tikrą stabilumą. Užklydę avantiūristai ilgai muitinėje neužsilaiko. Nors reikia pažymėti, kad laikai keičiasi, neišvengiamai keisis ir muitininko portretas. Bet tai jau bus kita istorija. Darbas su kolegomis nuo pat pirmųjų dienų Jonui kelia ryškiausius prisiminimus apie ilgametę tarnybą muitinėje.
