(Rengiant medžiagą naudotas žurnale „Veidas“ spausdintas straipsnis ir Lietuvos nacionalinio muziejaus medžiaga www.lnm.lt)
Kadaise latvių pedagogas Andrejis Dripė, nupasakodamas mažamečių nusikaltėlių požiūrį į pinigus, rašė: “jie turėjo magišką galią pavirsti bet kuo – cigaretėmis, šokoladu, motociklu, o kai jų daug – netgi mergina…” Taip ir mes, kiekvieną dieną čiupinėdami banknotus ir monetas, svarstome, į ką gi juos paversti. O tam, kad atkeliautų iki mūsų tokiame pavidale, jie turėjo nueiti netrumpą kelią.
Romėnai Jupiterio žmoną – garbingos ir savarnkiškos žmonos idealą vadino Juno Moneta. Jos vardas kilęs iš graikiško žodžio “mnemosyne”, reiškiantis “atmintį”. Taip pat pavadinimas moneta siejasi su lotynišku žodžiu “monere”, reiškiantį “įspėti” arba “priminti”.
Taip pirmosios romėnų monetos ir buvo gaminamos Juno Monetos šventykloje, pastatytoje šiaurinėje Kapitolijaus dalyje. Vėliau žodžiu “moneta” buvo nusakoma kalykla, dar vėliau tai tapo vieta, kurioje buvo gaminami pinigai. Ir angliškas “money”, ir prancūziškas “monnaie” yra kilę iš šio žodžio, lietuvių kalboje turinčio tiesioginę reikšmę.
Juno Monetos atvaizdas Senovės Romos monetoje
Biblijoje pilna užuominų apie pinigų atnešamas nelaimes. Jėzus išvarė pinigų keitėjus iš šventyklos, ir sakoma, kad “greičiau kupranugaris išlįs pro adatos skylutę, negu piniguočius pateks į dangų”. Jau šventasis Povilas įspėjo – “meilė pinigams yra velnio sėkla”.
Auksas – pinigų pakaitalas, anot Biblijos, irgi yra velnio sėkla. Karalius Midas, galėjęs bet ką savo prisislietimu paversti auksu, mirė iš bado, žydai, garbinę Aukso veršį, buvo už savo godumą nubausti.
Tai kas iš esmės yra pinigai, kodėl auksas yra jiems prilyginamas, ir kodėl jie, nors ir velnio sėkla, nenumaldomai mus traukia? Banknotai ir monetos šiandien yra neatsiejama mūsų buities detalė ir, būdami piniginėje ar kišenėje, jie niekuo mūsų nejaudina, išskyrus klausimą, už kiek mes galime kažką nusipirkti, ar kiek jų liktų, įsįigijus tą ar kitą daiktą?
Pirkdami mes paprasčiausiai atiduodame nedidelius popieriaus lapelius ar varinius diskus. Tačiau asmuo, kuriam tie lapeliai yra paduodami, be jokių klausimų juos priima, nepaisant to, kad savo pagaminimo vertė tie popieriukai yra kur kas mažesni už perkamą daiktą. Ir idiotiška būtų tikėtis, kad tą patį daiktą būtų galima įsigyti su išpaišytais popieriaus lapeliais ar tokiu pačiu daiktu.
Augdami, dar vaikystėje mes suvokiame du paprastus dalykus. Pirma, tik “oficialūs” pinigai yra tinkami pirkimui. Antra, ir banknotai, ir monetos yra vartojamos ne pagal savo žaliavinę paskirtį – varis neperlydomas, kad jį būtų galima panaudoti buityje, o popierius, ant kurio spausdinami pinigai, nėra naudojamas rašymui ar įvynioti dovaną.
Pirmosios monetos buvo išrastos prieš 3000 metų. Iki tol atsiskaitymas vyko tik barteriu arba natūra, kurių kontraktų pavyzdžiu, sudarytų 1100 metais prieš mūsų erą, randama Egipte. Tais laikais atsiskaitymo matu buvo laikomas produkto svorio vienetas, todėl daugelio šalių valiutos pavadinimai iki šiol reiškia svorio vienetą pagal jo vertę. Anglų svaras yra ne tik piniginis vienetas, bet ir pusės mūsų kilogramo svoris. Buvęs prancūzų pinigas livras reiškė ir monetą, ir svorį. Netgi po piniginių ženklų atsiradimo, atsiskaitymas natūra tęsėsi ir toliau. Iki šiol druska Etiopijoje yra atsiskaitymo vienetas, kaip geldutės ar akmenys kai kuriose Tailando, Indijos ir Afrikos vietose. Karų metu Europoje, kareiviai gaudavo atlyginimą tabaku, kuris buvo vertingesnis už apyvartoje esančius pinigus.
Pirmoji žinoma moneta – Senovės Graikijos Lidijos karaliaus
kaldinta moneta iš aukso-sidabro lydinio
Monetų gamybai reikėjo surasti tokią medžiagą, kuri būtų net tik tvirta ir lengva, bet ir vertinga. Renkamasi buvo iš dviejų tauriųjų metalų – aukso ir sidabro.
Auksas buvo ir yra brangesnis už sidabrą, tačiau būtent sidabras buvo plačiau naudojamas monetų gamybai. Priežastis yra ta, kad auksas buvo per brangus masinei gamybai. Nors abu metalai randami uolienuose, tačiau auksas buvo retesnis ir niekada nesusimaišęs su kitais metalais. Sidabras buvo randamas abejose formose – ir kaip laisvas metalas, ir kaip mišinys. Nepakankamas randamo aukso kiekis ir buvo priežastis, dėl kurios iš jo nebuvo galima kalti masinio naudojimo monetų, nes jo tiesiog būtų per mažai reikalingai vertei nustatyti. Perkant duonos kepalą, reiktų labai mažos auksinės monetos, o tai būtų nepraktiška ir nepatogu. Todėl auksinės monetos buvo kalamos didelės vertės atsiskaitymams.
Sidabras taip pat buvo vertingas, taūiau jo buvo pakankamai randama žemės gelmėse, leidžiant pagalvoti ir apie monetų gamybą ateityje. Taip pat jis buvo tvirtas ir blizgantis bei šviesus. Taip ir paprastas prancūziškas žodis “argent”, reiškiantis “pinigus”, yra kilęs nuo lotyniškojo “argentum” – “sidabras”. Aišku, gamtoje yra ir kitų tauriųjų metalų, tačiau jie buvo per brangūs monetų gamybai ir atrasti vėliau – platina buvo iškasta Pietų Amerikoje tik 18 amžiuje. Geležis netiko gamybai dėl savo pigumo.
Monetoms reikėjo pavadinimų, ir natūralūs svorio matai, atitinkantys monetų vertę, tam puikiausiai tiko. Romėniškieji svarai – “libra” – tapo daugelio valiutų pavadinimų pagrindu.
Tačiau didelis metalo kiekis kišenėje sudaro daug nepatogumų, ir tai davė pagrindą sukurti popierinius pinigus kaip šiandieninių kredito laiškų prototipą. Pirmieji banknotai atsirado Kinijoje 7 amžiuje.
Europoje jie pradėjo cirkuliuoti 17-18 amžiuje. Pirmieji juos išleido švedai 1661 metais kaip padėtų į banką pinigų patvirtinąmąjį dokumentą.
Pirmieji Švedijos popieriniai pinigai
Anglijos bankas išleido pirmuosius banknotus savo įkūrimo metais – 1694-aisiais. Depozito patvirtinimus buvo galima iškeisti į monetas, vėliau – ir į daiktus.
Ypač banknotų leidyba suklestėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, nes paprasčiausiai trūko metalo, reikalingo monetoms kalti. Juolab kad ir po karo įsisiautėjusi infliacija leido Vyriausybėms greitai ir operatyviai leisti vertę prarandančius poperius, išdidžiai vadinamus pinigais.
Galingasis doleris
Pats valiutos pavadinimas yra kilęs nuo olandų vienuolių atsivežtos į Ameriką valiutos – talerių, kuris perėjęs per dialektų ir žargonų filtrus pasidarė doleriu. Iki Nepriklausomybės paskelbimo šiandieninės JAV teritorijoje, kaip ir kiekvienoje Anglijos kolonijoje cirkuliavo kolonijiniai pensai ir šilingai, kalami nuo 1652 metų. Naujai valdžiai reikėjo sugalvoti valiutą, simbolizuojančią naują valstybę. Iš pradžių, siekiant atmesti viskas, kas britaniška, netgi buvo siūloma naujus pinigus pavadinti vokiškomis markėmis, skaidant juos į prancūziškus kvintus ir centus. Tomas Jeffersonas, Nepriklausomybės deklaracijos autorius ir būsimasis JAV prezidentas pasiūlė naująją valiutą pavadinti doleriu pagal senovinius piligrimų atsiskaitymo ženklus. Pirmosios sidabrinių dolerių monetos buvo nukaltos 1785 metais.
Pirmasis 1794 m. sidabrinis JAV doleris
Popierinė dolerio šimtinė nėra pats didžiausias banknotas. Iki 1969 metų dar buvo leidžiami 500, 1000 ir 5000 ir 10 000 dolerių nominalo kupiūros, dar ir dabar jos
egzistuoja, tačiau Federalinis Rezervų bankas stengiasi šiuos nominalus išimti iš apyvartos. Dokumentuose, vertybiniuose popieriuose bei sovietmečio karikatūrose sutinkamas dolerio ženklas S raidė perbraukta dviem brūkšniais reiškia valstybės pavadinimo raides – US. Nūdienos labiausiai paplitęs žargoniškas dolerio pavadinimas “baksas” irgi turi savo istoriją. Prieš šimtą metų kaubojų tarpe žaidžiant pokerį baksu buvo vadinama sidabrinis žymeklis, statomas prieš tą žaidėją, kurio eilė buvo keisti kortas. Kai įvairiausių peštynių ir kivirčų metu baksas pasimesdavo, vietoje jo buvo pradėta naudotis idabrinė dolerio moneta. Nuo to laiko jai ir prigijo ši pravardė.
Britanijos pinigai
Pačios didžiausios pasaulyje kolonijinės valstybės pats mažiausias pinigėlis – pensas – Anglijos teritorijoje pradėjo cirkuliuoti jau 8 amžiuje, ir dėl jo pavadinimo kilmės yra ginčijamasi. Pagal populiariausias teorijas, pensas gali būti kilęs nuo žodžio “pan” – “keptuvė”, nes moneta buvo apvali arba “ping” – atitinkamai garsui, sukeltam, kai
moneta nukrenta ant kieto pagrindo. Senovinėje anglų kalboje jis buvo vadinamas “pennig”. Nuo jo vokiečiai perėmė pavadinimą pfenigui.
8 a. Anglijos sidabrinis pensas
Svaras (pound) jau Romos imperijos laikais buvo svorio matas, tačiau antroji valiutos pavadinimo dalis – sterlingas, atsirado vėliau. Ant kai kurių normanų monetų buvo iškalta žvaigždė (normanų kalboje “sterre”), ir tai tapo monetos pavadinimu, pridedant galūnę –ing. Vienodėjant piniginiams ženklams, didžiausią vertę turėjo monetos su sidabrinės žvaigždės kokybe – sterlingai, ir iš to išliko šiandieniniai svarai sterlingų, pažodžiui verčiant – svorio matai su sidabrinės žvaigždės kokybe, kalami nuo 1601 metų.
Dokumentuose naudojamas svaro sterlingų ženklas L raidė su skersiniu rūkšniu reiškia romėniškąjį – libra.
Didžiosios Britanijos regionai ir išlikusios kolonijos tebeturi savo nacionalines valiutas – verte vienodas su angliškuoju svaru. Visai kitokių dizainų svarai cirkuliuoja Škotijoje, Šiaurės Airijoje, Meno saloje, Gibraltare, Folklenduose ir šv.Helenos saloje, kurioje savo gyvenimą baigė Napoleonas.
Europos pinigai
Lietuvoje po dolerio buvusi geriausiai pažįstama Vokietijos markė cirkuliavo jau nuo IX amžiaus, kai ji dar buvo svorio matas – “mark”, prilygstantis dviems trečdaliams romėniškojo svaro.
Pirmoji markės moneta buvo nukalta 1506 metais, ir dizainas beveik nepasikeites išbuvo net iki 1873 metų. Doičmarkė buvo pradėta leisti 1948 metais Vakarų Vokietijoje, norint ją atskirti nuo Rytų Vokietijos markės. Pfenigo pavadinimas kilęs nuo angliškojo penso ir kalamas nuo 16 amžiaus.
Prancūzų frankas dalijamas į šimtą santimų, ir pirmoji jo auksinė moneta pasirodė 1360 metais, valdant Jonui Gerajam. Pačios valiutos pavadinimas greičiausiai kilęs nuo karaliaus garbei išgraviruoto ant monetų lotyniško įrašo “Francorum Rex” – “Frankų karalius”. Santimai pirmą kartą apyvartoje pasirodė 1795 metais, kai revoliucinė Prancūzijos vyriausybė įvedė dešimtainę matavimo sistemą visoje šalyje.
Vyresniajai kartai pažįstamas rusiškasis rublis buvo taip pavadintas pagal atkertamus (“rubitj”) sidabro gabalus, kurie 14 amžiuje tarnavo kaip piniginiai vienetai. Pirmoji rublio moneta buvo išleista valdant carui Petrui Pirmajam 1704 metais. Kapeikos pavadinimo atsiradimas turi dvi versijas – pirmoji, nuo žodžio “taupyti” (“kopitj”), antroji – nuo žodžio “ietis” (“kopja”), nes ant pirmųjų monetų nukaltas caras rankoje laiko ietį.
Ispanų pesetos pavadinimas kilęs nuo žodžio “peso” – svoris, šie pinigai cirkuliuoja nuo 18 amžiaus. Portugalų nacionalinės valiuta eskudas portugalų kalboje reiškia skydą.
Ialų lira yra kilusi nuo romėniškojo svorio mato – svaro – “libra”, ir cirkuliuoja šalyje jau nuo ankstyvųjų viduramžių.
Olandų guldenas, kaip ir sako pats pavadinimas, kadaise buvo auksinė moneta (guild), iki jos pasirodymo šalyje, kaip ir visoje Europoje 13 amžiuje cirkuliavo florinas, taip pavadintas pagal Italijos miestą Florencijoje, kuriame tos monetos buvo kalamos. Tokia pat yra ir vengrų forinto kilmė.
Austrijos šilingų, tapusių šalies valiuta nuo 1925 metų, pavadinimas aiškiai nukopijuotas nuo angliškųjų šilingų. Bulgarijos levai bei Rumunijos lėjos reiškia liūtą, ir šis pavadinimas bei abiejų monetų dizainas buvo nukopijuoti nuo 1880 metais Prancūzijoje kalamų monetų su liūto atvaizdu.
Skandinavų šalys turi beveik vienodų pavadinimų kronas, reiškiančias vieną žodį – karūna. Kronos skaidomos į taip pat beveik vienodas ėres, kurių pavadinimas kilęs nuo lotyniškojo žodžio “aurum” – auksas.
Suomijos markė ir peniai atsirado šalyje 1860 metais, kai šalis dar buvo Rusijos imperijos dalimi. Jų pavadinimai aiškiai paimti iš Vokietijoje cirkuliavusių pinigų, autonomiškos Suomijos markė buvo lyginama su rublio ketvirčiu.
Lenkijos zlotų pavadinimas reiškia auksą pagal tą metalą, iš kurio buvo kalamos pirmosios monetos, atsiradusios 16 amžiuje. Smulkieji zloto vienetai – grošai buvo pavadinti pagal Romos imperijoje cirkuliavusius grašius, kurių pavadinimas prancūzų kalba reiškia „didelis“.
Jugoslavijos dinarų pavadinimas atkeliavo iš Sirijos, kur 7 amžiuje buvo nukaltos tokios arabiškos monetos. Dinaras yra romėniškojo pinigo dinarijaus pavadinimo sutrumpinta forma.
Graikiška drachma senovinėje buvo svorio vienetas, reiškiantis “rieškučias”.
Albanijos lekai atsirado tik 1925 metais, iki tol šalis neturėjo jokios savo valiutos. Pinigai taip buvo pavadinti Aleksandro Didžiojo garbei, kuris kažkaip buvo susijęs su šiuo regionu.
Buvusiose Anglijos kolonijose vis dar egzistuoja ir senovinės kolonijinių pinigų nominacijos – šilingai, cirkuliuojantys Kenijoje, Ugandoje, Somalyje ir Tanzanijoje. Daugelyje buvusių Prancūzijos kolonijų cirkuliuoja frankai.
Buvusioji Europos valiuta ekiu, sukurta 1979 metais ir susidedanti iš trijų raidžių ECU reiškė “European Currency Unit” (“Europinės valiutos vienetas”). XIII amžiuje Prancūzijoje cirkuliavo monetą ekiu, reiškianti “skydą”.
Kitų pasaulio šalių pinigai
Kinijos juanis atsirado apyvartoje XVIII amžiuje, tačiau tik 1914 metais tapo vieninga šalies valiuta. Jo pavadinimas reiškia “apvalus”, nes būtent tokios formos ir buvo jo monetos. Tą patį reiškia ir japonų jena bei abejose Korėjos dalyse cirkuliuojantys vonai.
Mongolijos tugrikai pirmą kartą buvo atspausdinti Leningrade 1925 metais. Jų pavadinimas kilęs nuo žodžio “dughurik”, taip pat reiškiantis “apvalų”. Smulkiosios monetos „mungu“ reiškia paprasčiausiai “mongolas”.
Pirmosios indiškos rupijos buvo nukaltos XVI amžiuje ir pagal sanskrito žodį “rupa” reiškė “forma” arba “grožis”, įvertinant labai kruopštų auksakalių darbą. Pirmosios rupijų monetos tiek indijoje, tiek Nepale, buvo kalamos labai meniškai ir preciziškai.
Vietnamo dongai vietine kalba reiškia “monetas”.
Irano bei Saudo Arabijos rialų pavadinimas pasisavintas iš ispaniškųjų realų, reiškiančių “karališkasis”. Jordano ir Irako dinarai išlikę nuo romėniškojo denarijaus, nors Sirija, kurioje pirmą kartą buvo nukaltos šios monetos, savo valiutą vadina svarais.
Izraelio šekelių pavadinimas kilęs nuo sidabrinės senovės žydų monetos, hebrajų kalba reiškiančios “sverti” – “shaqal”.
Pietų Afrikos respublikos randas buvo paleistas į apyvartą 1961 metais, pakeičiant kolonijinį svarą. Rando pavadinimas, reiškiantis “auksą”, kilęs nuo populiaraus kasyklų regiono Witwatersrand Transvalyje sutrumpinimo.
Seniausi LDK pinigai – lydiniai
Sidabro lydiniai Lietuvoje buvo žinomi nuo X a. pabaigos, kai čia buvo naudojami kaltiniai lydiniai (vartoti iki XII a. pradžios). Jie pagal radimo vietų koncentraciją dar vadinami skandinaviškais. Vėliau naudotos
Novgorodo grivnos (XII–XIII a.), taip pat šešiakampio formos Kijevo grivnos (XI–XIV a.). Jos naudotos kartu su lietuviškais lydiniais. Lietuviški sidabro lydiniai skirstomi į pusapvalės lazdelės formos lydinius ir tribriaunius lydinius.
Lietuviški pusapvalės lazdelės formos lydiniai, manoma, atsirado apie XIII a. vidurį ir kursavo iki XIV a. vidurio. Jų vidutinė masė (107 g), artima pusei to meto Skandinavijos sveriamosios markės (208 g). Juose pasitaiko įkartų, kurių skaičius svyruoja nuo 1 iki 18, nors yra lydinių ir be įkartų. Stambiausias pusapvalės lazdelės lydinių lobis – Rybiškių (Vilnius, 1930 m.). Jame rasta apie 400 lydinių. Iš viso Lietuvoje rasta virš 800 pusapvalės lazdelės formos lydinių iš daugiau kaip 40 radimviečių. Latvijoje žinomos 5 radimvietės, Lenkijoje – 1, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos teritorijose –13. Apyvartoje greta „sveikų“ lydinių kursavo ir jų dalys.
Žinomas vienas auksinis lydinys, rastas Drageliškių lobyje (masė – 28,61 g). Drageliškių lobyje rastas ir elektrono lydinys (masė 106 g). Spėjama, kad tai lietuviški lydiniai, kurie galėjo būti leidžiami apyvarton epizodiškai.
Tribriauniai lydiniai, rašytiniuose šaltiniuose vadinami rubliais, atsirado XIV a. pabaigoje. Jų rasta tik Lietuvos teritorijoje (daugiausia Rytų Lietuvoje). 9 vietose rasta 40 tokių lydinių (6 sveiki ir 34 pusės).
Lydinių masė svyruoja nuo 174–185 g. Jie kursavo kartu su Rytų Europoje plačiai paplitusiais Čekijoje XIV–XV a. kaldintais Prahos grašiais ir pirmosiomis lietuviškomis monetomis iki XV a. pabaigos. Vienas rublis prilygo 100 Prahos grašių.
Pirmosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) monetos (XIV a. pab. – XV a.)
Pirmosiomis LDK monetomis tradiciškai yra vadinamos XIV a. pabaigos – XV a. monetos. Tyrinėtojai vis dar nesutaria dėl kai kurių jų tikslaus datavimo, nes monetose nėra datų, o ir valdovo vardas įrašytas ne visada. Kaldinimo datos, suradus vis naujų monetų, yra tikslinamos ir koreguojamos. Ilgainiui jos nežymiai kinta.
Pirmasis LDK monetas pradėjo kaldinti Jogaila, 1386 m. tapęs Lenkijos karaliumi. Vienos pirmųjų Jogailos monetų, kaldintų apie 1386–1387 m., yra su Marijos atvaizdu ir legenda MAGNA REGINA averse ir liūtu bei mazgo simboliu reverse (žinoma 50 vnt.). Jų masė – nuo 0,5 iki 1,0 g. Tais pačiais metais galėjo būti kaldintos ir Jogailos monetos su liūtu averse ir ereliu reverse ( žinomi 8 vnt. ). Apie 1388 m. nukaldintos naujos monetos. Manoma, kad jų averse pavaizduota į žiedą susukta žuvis arba liūtas, o
reverse – dvigubas kryžius skyde (žinoma 30 vnt.). Apie 1388–1392 m. Jogaila jau gana gausiai kaldina monetas, kurių averse – raitelis ir legenda kirilica: kunigaikštis Jogaila, kitoje pusėje – dvigubas kryžius skyde ir ta pati legenda (žinoma per 150 vnt.). Jų masė – 0,2–0,7 g.1392 m. LDK vietininku tapus Vytautui, šis apie 1392–1393 m., kaip spėjama, labai trumpai kaldina monetas, kurių averse – liūtas su susukta į totorišką ornamentą – mazgą uodega, reverse – įrašas kirilica ПЕЧАТЬ (žinoma 15 vnt.). Apie 1392–1396 m. kaldintos naujos monetos, kurių averse – ietigalis su kryžiumi, reverse – legenda ПЕЧАТЬ (žinoma per 120 vnt.). Šių monetų masė svyruoja nuo 0,7 g (Ø 12 mm) iki 1,3 g (Ø 16 mm). 1401 m. Vytautą oficialiai pripažinus LDK valdovu, buvo nukaldintos monetos su raiteliu averse ir dvigubais stulpais reverse (žinoma 10 vnt.). Jų masė – apie 0,25 g. Visų minėtų monetų yra randama Rytų Lietuvoje ir su retomis išimtimis dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje. Monetų kaldinimą Vytautas atnaujino tik po sėkmingai pasibaigusio Žalgirio mūšio (po 1410 m.). Tuo metu buvo kaldinamos monetos su stulpais averse ir ietigaliu su kryžiumi reverse. Pastarosios monetos galėjo būti kaldinamos iki Vytauto mirties (1430 m.), nes jų iš visų žinomų pirmųjų LDK monetų yra randama daugiausia (Lietuvoje žinoma per 2000 vnt.). Jų masė – apie 0,3 g. Šių monetų randama visoje Lietuvoje, taip pat dabartinės Baltarusijos bei Ukrainos teritorijoje. Po Vytauto monetas kaldino Kazimieras Jogailaitis (1440–1492). Jų averse vaizduojami Gediminaičių stulpai su valdovo inicialu – gotikine K raide centre, reverse – raitelis. Masė – 0,3–0,4 g. Šių monetų
žinoma apie 1200 vnt.Visos seniausios LDK monetos kaldintos Vilniuje Rytų Europai būdingu stiliumi – ant išplotų sidabro vielos gabaliukų.
