“Fiat”- netikri pinigai

“Fiat” pinigai yra pinigai, kuriems “vertę” suteikia valstybės įstatymai ar reguliavimas. Terminas kilęs iš lotyniško žodžio „fiat” -„tegul jis bus atliktas” arba „jis turi būti”, tai pinigai, nustatyti Vyriausybės  ar valdovo nutarimu. Šie pinigai atsirado 11 a. Kinijoje ir jų naudojimas plačiai išplito Juanių ir Mingų dinastijų valdymo laikotarpiais. JAV prezidentas R.Niksonas 1971 m. šoku savo šalies gyventojams užbaigė tiesioginį JAV dolerio konvertavimą į auksą. Nuo tada visos pasaulio rezervinės valiutos atsargos, įskaitant JAV dolerį ir eurą yra – “fiat”.

Praeities įvykiai ir patirtis padeda nuspėti ateitį. Netikri – “fiat” pinigai visada elgėsi vienodai, ten, kur jie atsirasdavo. Istorija liudija, kad visi ankstesni bandymai naudoti vis mažiau dalių aukso arba sidabro turinčias monetas, o taip pat ir popierinius pinigus, baigdavosi vienodai – tokie “pinigai” nuvertėdavo, prekių ir paslaugų kainos kildavo, tokių valstybių ekonomika smukdavo arba ir visai žlugdavo ir…to meto valdovams, norėdavo to ar nenorėdavo, tekdavo netikrus pinigus pakeisti tikraisiais pinigais – auksu, sidabru, aukso ar sidabro monetomis arba naudoti kitų valstybių tikrus pinigus (auksines ar sidabrines kitų šalių monetas) savo valstybių ekonomikoje. Kaip tik tuomet, kai vėl auksas ir sidabras užimdavo savo sostą, tokios nelaimėlės valstybės ekonomika ir vėl pradėdavo augti, piliečiai imdavo geriau ir daugiau dirbti ir gyventi, kaupti tikrus pinigus, o prekių ir paslaugų kainos valstybėje stabilizuodavosi ir ilgą laiką likdavo beveik nekintančios iki eilinio valdovo noro apgauti savo valstybės piliečius “fiat” – netikrais pinigais, taigi tokie tikrų ir netikrų pinigų ciklai keisdavo vienas kitą.

Dabar pasaulyje naudojami popieriniai pinigai iš tiesų yra praktiškai beverčiai, kadangi nėra padengti auksu ar sidabru, o yra “padengti” tik skambiais valstybių Vyriausybių pažadais, kad valstybė arba jos centrinis bankas garantuoja šių pinigų vartojimą šalyje kaip piniginio atsiskaitymo priemonę ir panašiomis nesąmonėmis. Savo šalies išspausdintų popierinių pinigų, nepadengtų auksu ar sidabru, nepavyks išsikeisti savo šalies centriniame banke į auksą arba sidabrą, todėl tokių popierinių pinigų, kuriuos vadinu taip, kaip jie to nusipelno būti vadinami – “netikrais pinigais”, ilgainiui likimas yra graudus. Jie bus naudojami tik dėl savo tikrosios vertės kaip popierius, galiausiai – tiesiogiai kaip popierius pakurai, tapetai, skirti būsto vidaus sienoms išklijuoti, o blogiausiu atveju, kaip tualetinis popierius. Netikri pinigai, kurių “vertė” nustatyta Vyriausybės ar valdovo įstatymu ar įsakymu – valstybių politinių sistemų nesugebėjimas užkirsti kelią popierinių pinigų nuvertėjimui ir leisti “padirbėti” valstybių centrinių bankų pinigų spausdinimo mašinoms, tai paslėpta visų jūsų apmokestinimo sistema, nes tokie netikri pinigai, kaip ilgametė istorija aiškiai rodo, turi nenugalimą tendenciją nuvertėti, tuo tarpu, kai aukso ir sidabro monetos išsaugo vertę.

Tikri pinigai – tik auksas ir sidabras, o taip pat iš jų kaldintos monetos. Netikri pinigai – ne iš aukso ar sidabro, o juos pakeitusio metalinio pakaitalo (pigesnio metalo) arba popieriaus vertei prilygstantys pinigai. Netikrų pinigų istorija, švelniai tariant, yra visiškos nesėkmės istorija. Šios nesėkmingos netikrų pinigų istorijos žinomas ir sumanytojas – Senovės Romos imperatorius-lėbautojas Neronas, I a. pradžioje sugalvojęs “atskiesti” Senovės Romos sidabro denarus – to meto Senovės Romos sidabrines monetas (tikrus pinigus) pigesniais metalais – pakaitalais (variu, bronza). Maža bronzinė moneta – kvadrantas buvo įprastas įėjimo į pirtį mokestis. Keturi kvadrantai sudarė asą (kita bronzinė moneta), keturi asai – sesterciją (maža sidabrinė moneta), o keturios sestercijos – sidabrinį denarą, amatininko dienos uždarbį. Mažėjant sidabro išteklių ir augant valstybės skoloms, Senovės Romos imperijos kalyklose buvo vis dažniau įmaišoma vario ir bronzos, o tai prastino sidabrodenaro monetos vertę. I a. 54 metais imperatoriumi tapus Neronui, 1 denare buvo maždaug 94% sidabro, o 100 metais, 1 denare esančio sidabro kiekis sumažėjo iki 85%. Imperatoriams, valdžiusiems po Nerono, patiko „geniali” mintis nuvertinti savo valstybės pinigus tam, kad galėtų apmokėti savo valdomos valstybės augančias sąskaitas ir padidinti savo asmeninius turtus. Iki 218 m. denare esančio sidabro kiekis sumažėjo iki 43%, o jau 244 m. Romos imperatoriaus Pilypo Arabo valdymo laikotarpiu sidabro kiekis denare sumažėjo iki 0,05%. Romos žlugimo metu denaras turėjo tik 0,02% sidabro ir beveik niekas jo nepriėmė kaip piniginio atsiskaitymo vieneto. III a. denarai buvo kaldinami iš bronzos, tik apipurškiami sidabru. Tokie bandymai baigėsi šių “atskiestų” pinigų katastrofišku nuvertėjimu (devalvacija), galiausiai, netikrų pinigų nuvertėjimas (infliacija) sužlugdė Senovės Romos piniginę sistemą bei šalies ekonomiką.Erų sandūroje Romos imperijoje buvo įvesta auksinė moneta aurėjas (lot. aureus), lygus 25 denarams, bet sidabrinis denaras išliko pagrindine imperijos moneta. Aurėjo ir denaro santykis sparčiai kito. 215 m. imperatorius Karakala išleido naują sidabrinę monetą antoninianą, lygią 2 denarams. Po to iki III a. vidurio denarai išėjo iš apyvartos.Denaras, arba denarijus, dinaras (denarius) – nedidelė sidabrinė moneta, pagrindinis Senovės Romos piniginis vienetas iki III a. Imperijos laikais ant denarų paprastai būdavo vaizduojami Romos imperatorių portretai. Denaras pirmą kartą nukaldintas 269 m. pr. m. e. (6,8 g. sidabro), kopijuojant graikiškąją sidabrinę didrachmą. Šie ankstyvieji denarai vadinami kvadrigatais (lot. quadrigatus). Tai buvo pirmoji sidabrinė romėnų moneta ir nuo tada denaras tapo pagrindiniu Romos imperijos piniginiu vienetu. Per istoriją denaro svoris kito: imperatoriaus Augusto laikais jis krito iki 3,9 g sidabro, imperatoriaus Nerono laikais – iki 3,4 g, o III m. e. a. – iki 3,0 g.

Netikri popieriniai XI a. Kinijos pinigai – “skraidantys pinigai”

Kai kinai pradėjo naudoti popierinius pinigus, jie buvo gyventojų vadinami „skraidančiais pinigais”, nes galėjo tiesiog išskristi iš rankų vėjui pučiant. Popierinių pinigų atsiradimo Kinijoje priežastis paprasta. Dėl vario trūkumo, iš kurio buvo kalamos monetos, bankai pradėjo naudoti geležines monetas. Šių geležinių monetų buvo tiek daug prikalta, kad sumažėjo jų vertė, be to atlikti stambiems prekybiniams sandoriams ir su savimi nešiotis sunkias metalines monetas buvo sudėtinga, todėl pirmieji popieriniai pinigai atsirado VII a. Kinijoje Tangų dinastijos laikotarpiu. 

XI a. Kinijos Sičiuanio provincijos bankas išleido popierinius pinigus mainais už geležines monetas. Iš pradžių tai klostėsi gerai, nes popieriniai pinigai buvo keičiami į auksą, sidabrą ar šilką. Galų gale, prasidėjo popierinių pinigų vis didesnis spausdinimas, o tai paskatino jų nuvertėjimą, kadangi Kinija turėjo kažkaip finansuoti ilgai vykusį, o galiausiai, pralaimėtą karą su mongolais. Mongolų chanas Čingischanas laimėjo šį karą, bet mongolai nesiėmė nedelsiant imti kontroliuoti Kinijos, jie veržėsi į vakarus užkariauti daugiau žemių. Čingischano anūkas Kublai chanas jėga suvienijo Kiniją ir tapo jos imperatoriumi. Popieriniai Kublai chano leidžiami pinigai kurį laiką buvo didele sėkme chanui. Štai ką to meto garsiausias Europos keliautojas Markas Polas rašo apie Kublai chaną ir jo popierinius pinigus: „Galima teigti, kad Kublai chanas ištobulino alchemijos paslaptis…chanas kasmet prispausdina tokį didelį kiekį šių jam nekainuojančių pinigų, kad jų nepritruks visiems pasaulio lobiams”. Net dabartinis JAV centrinio banko pirmininkas Benas Bernankė (“Sraigtasparnis Benas”) būtų sužavėtas (Benas Bernankė pasižymėjo tuo, kad viešai teigė, kad prireikus, JAV centrinis bankas gali prispausdinti tiek popierinių JAV dolerio banknotų, kad juos galima bus mėtyti gyventojams iš malūnsparnio). Toliau Markas Polas pridūrė: “Tai buvo nuostabiausias laikotarpis Kinijos istorijoje. Kublai chanas, užkariavęs, numalšinęs ir suvienijęs visą šalį, prijungęs prie jos Birmą, Cochin ir Tonkino imperijas, ėmėsi vidaus tobulinimų ir pilietinių reformų serijos, kuri atvedė šalį į to meto aukščiausio lygio civilizaciją, galią ir pažangą”.

O kaip gi tada netikri popieriniai pinigai? Kadangi Markas Polas pats tai patyrė, tegul jis kaip liudininkas ir užbaigia savo analizę apie Kinijos popierinių pinigų eksperimentą: „Gyventojų skaičius ir prekyba labai išaugo, bet popierinių pinigų išleidimas į apyvartą daug kartų juos pralenkė…visas anksčiau buvęs teigiamas vis didesnio popierinių pinigų kiekio spausdinimo poveikis gyventojų skaičiaus ir prekybos augimui dabar virto tomis baisiomis pasekmėmis, kurias per didelis pinigų skaičius atlieka, kai jis pralenkia gyventojų skaičiaus ir prekybos augimą. Šis poveikis nebuvo lėtas…geriausios imperijos šeimos buvo sužlugdytos, naujo tipo vyrai ėmėsi viešųjų reikalų kontrolės, ir šalis tapo žūtbūtinės karo ir painiavos scena„.

Netikri Prancūzijos popieriniai pinigai – asignatai (1789-1796)

Prancūzams ypač nesėkmingas buvo bandymas su „fiat” pinigais. p. John Law buvo pirmasis žmogus, supažindinęs Prancūziją su popieriniais pinigais. Popierinių pinigų sąvoka pasirodė labai patrauklia mirus karaliui Liudvikui XIV ir valstybei palikus 3 mlrd. livrų skolą. Prancūzijos karalius Liudvikas XV buvo senas ir sugebėjo padaryti savo istorines klaidas, jis pareikalavo, kad visi mokesčiai būtų mokami popieriniais pinigais. Popieriniai pinigai buvo oficialiai skelbiami “padengti aukso monetomis”… kol žmonės iš tiesų ėmė ir pareikalavo aukso monetų. Greitai naujieji popieriniai pinigai suformavo jų pasiūlos perviršį, tada jau niekas nebenorėjo to beverčio popierinio šlamšto ir pareikalavo aukso monetų. Atrodo, p.John Law nenumatė, kad kas nors iš tikrųjų vėl užsimanys aukso monetų. Uždraudus iš šalies išvežti auksą ir sidabrą, po nepavykusių mėginimų gyventojams išsikeisti popierinius pinigus į ką nors tokio, turinčio tikrąją vertę, popieriniai pinigai žlugo. p.John Law tapo labiausiai nekenčiamu žmogumi Prancūzijoje ir buvo pabėgo į Italiją.

XVIII amžiaus antroje pusėje, revoliucinė Prancūzijos Vyriausybė dar kartą pabandė suteikti popieriniams pinigams šansą. Dabar tą Vyriausybės išleistą į apyvartą popierinę šiukšlę jie pavadino asignatu. Iki 1795, asignatai nuvertėjo maždaug 13000%. Tada Napoleonas įžengė į sceną ir įvedė aukso franką. Napoleonas įrodė, kad auksas yra stabilus ir tikras pinigas, o aukso frankas išliko praktiškai stabilus per visą imperatoriaus Napoleno valdymo laikotarpį.

Prancūzai dar kartą pabandė išbandė popierinius pinigus 1930 metais, įvesdami popierinius frankų banknotus, kurie išsilaikė tik 12 metų, per kuriuos spėjo prarasti 99% savo vertės. Istorija įrodė prancūzams keletą dalykų: 1) jie greitai pasiduoda ir 2) jie labai talentingi nuvertinti pinigus.

Prancūzijos asignatas (1789-1796)
 

Prancūzijos Napoleono laikų 20 frankų vertės aukso moneta 

Po I pasaulinio karo Veimaro Respublikos Vokietijoje užfiksuotas vienas didžiausių pasaulyje kada nors ir kur nors buvęs pinigų nuvertėjimas. Pokarinė Versalio sutartis buvo iš esmės finansinė bausmė, užtraukusi Vokietijai priverstinių reparacijų mokėjimą nugalėtojams. Pinigų sumos, kurias turėjo sumokėti Vokietija buvo tokios milžiniškos ir nepajėgiamos sumokėti, kad tik imdama milžiniškais kiekiais spausdinti niekuo nepadengtus popierinius pinigus to meto Vokietijos Vyriausybė galėjo pamėginti kaip nors sumokėti tas reparacijas. Nepakeliama skolos našta – tai ir dabartinėse JAV gerai žinomas terminas, nes dabartinė kiekvieno JAV gyvenančio žmogaus (naujagimio taip pat) skola viršija 50 000 JAV dolerių, o dabartinė JAV Vyriausybės skola viršija 16 trilijonų JAV dolerių, neskaičiuojant astronominių dabartinės JAV Vyriausybės kitų finansinių įsipareigojimų savo valstybės piliečiams, tokių kaip socialinė apsauga, Medicare ir Medicaid sveikatos priežiūros ir slaugos valstybės finansuojamos programos, kurioms apmokėti JAV Vyriausybė neturi lėšų ir tenka vis labiau bristi į skolas. Įdomu koks bus JAV Vyriausybės sprendimas? Sprendimai yra tik šie – popierinių pinigų tolesnis vis greitėjantis spausdinimas – jų nuvertinimas, t.y. didėjanti infliacija, vėliau perauganti į hiperinfliaciją arba atsisakymas mokėti JAV Vyriausybės skolas ir valstybės finansinis bankrotas.

O kaip gi Veimaro Respublikos Vokietija gyvavo? Vokietija vegetavo, negalėdama sudurti galo su galu. Infliacija pasiekė neregėtą mastą, gyventojų ekonominė padėtis buvo tokia siaubinga, kad Vokietijos piliečiai popierinių Vokietijos markių pinigų šūsnimis ėmėsi tiesiogine prasme kūrenti krosnis, nes malkos buvo brangesnės už popierines markes. Štai kaip atrodė Veimaro Respublikos Vokietijos markės nuvertėjimas lyginant su kiek Vokietijos markių reikėjo sumokėti, keičiant jas į 1 JAV dolerį:

Balandis, 1919 m.: 12 markių
Lapkritis, 1921 m.: 263 markės
Sausis, 1923 m.: 17000 markų
Rugpjūtis, 1923 m.: 4,621 mln markių
Spalis, 1923 m.: 25,26 mlrd markių
Gruodis, 1923 m.: 4.2 trilijonai markių

Netikri Veimaro Respublikos Vokietijos popieriniai pinigai – markė

Netikrų pinigų augimas

Pastaruoju metu netikrų pinigų nesėkmės pilasi kaip iš gausybės rago. Laiko sumetimais, nepateikinėsiu išsamios informacijos apie visų šių popierinių pinigų nesėkmes, kurių yra labai daug, apsiribosime pavyzdžiais:
1932 metais Argentina buvo aštunta pagal dydį ekonomika pasaulyje prieš jos netikrų pinigų žlugimą.
1992 m. Suomija, Italija ir Norvegija patyrė savo netikrų (popierinių) pinigų sukrėtimus, išplitusius Europoje.
1994 m. Meksika išgyveno liūdnai pagarsėjusias popierinio peso „tekilos pagirias”, kai krito Meksikos popierinio peso vertė ir ekonominius sunkumus patyrė visa Lotynų Amerika.
1997 m. Tailando popierinio bato vertė katastrofiškai krito ir ekonominiai sunkumai išplito į Malaiziją, Filipinus, Indoneziją, Honkongą ir Pietų Korėją.
1998 metais Rusijos Vyriausybei devalvavus (Vyriausybės nutarimu nuvertinus) Rusijos rublį, šalyje kilo ilgametis ekonominis ir socialinis nuosmukis.
XXI a. pradžioje jau matėme kaip Turkijos lira patyrė hiperinfliacijos smūgį, panašių į Veimaro Vokietijoje markės. Ir šiais laikais mes turime Zimbabvę, kuri kažkada buvo vadinama Afrikos „duonos krepšiu” – vienas iš turtingiausių žemyno šalių. Zimbabvės Prezidento R.Mugabės kainų kontrolės bandymai kartu su hiperinfliacija, atvedė valstybės gyventojus iki neįgalinčios apsirūpinti pagrindiniais dalykais, kaip duona ir neužterštu vandeniu. 

Zimbabvės hiperinfliacinis popierinis doleris
 

Netikrų pinigų pamokos

Pamokos neišmoktos. Yra daug požymių šiandien tai rodančių, o minėtos istorijos atskleidžia kokie ir kieno veiksmai atveda ekonomiką iki žlugimo. Baisu pagalvoti, bet JAV rezervinė pasaulio valiuta – JAV doleris turi kai kurias minėtų savybių, prilyginančių JAV dolerį tualetiniam popieriui. Pažvelkime į JAV bandymus su popieriniais pinigais.
Pirmasis JAV bandymas su popieriniais pinigais buvo atliktas 1690 m., įvedus popierinius “kolonijinius” (Colonial – ang.) popierinius pinigus. Kolonijiniai popieriniai banknotai buvo pradėti spausdinti Masačiūsetso kolonijoje (valstijoje), už juos buvo galima atsiimti aukso, sidabro, kukurūzų, galvijų, kitų prekių. Kitos JAV kolonijos nesnaudė ir greitai ėmėsi spausdinti savo popierinius pinigus iki tol, kol popierinių pinigų išspausdino labai daug ir…jie tapo tualetiniu popieriumi. p.John Law ir kitų veikėjų pamokos nebuvo išmoktos: nėra pakankama Vyriausybei (ar valdovui) tik paskelbti ar garantuoti, kad pinigas yra padengtas prekėmis, pinigas iš tikrųjų privalo būti padengtas prekėmis.
Kitas eksperimentas buvo JAV Revoliucinio karo metu. Siurprizas – popierinių pinigų išleidimas į apyvartą buvo skirtas karo veiksmams finansuoti. Šį kartą popieriniai pinigai buvo pavadinti “žemyno” (Continetal – angl.) pinigais. Iš “žemyno” popierinių pinigų nesėkmės kilo net posakis „neverti Žemyno”.

JAV “Continental” popieriniai pinigai
  

Minėtos nesėkmės atvedė į didžiulį gyventojų nepasitikėjimą popieriniais pinigais ir iki 1913 m. JAV popieriniai pinigai nebuvo naudojami.1913 m. buvo įkurtas liūdnai pagarsėjęs JAV popierinių pinigų spausdinimo ir jų palūkanų normų monopolija – Federalinis Rezervų Bankas su savo popierinių pinigų spausdinimo monopoliu ir nuo tada iki šiol JAV naudoja popierinį dolerį atsiskaitymams. Nors JAV popieriniai pinigai – JAV doleris buvo „oficialiai” padengtas aukso atsargomis (aukso standartas) iki 1971 m., JAV doleris neatitiko tikrojo aukso standarto (Vyriausybės potvarkiu nustatyto privalomo popierinio dolerio keitimo į auksą kurso). Kai tik JAV Vyriausybei pasirodė nepatogu laikytis aukso standarto, ji įstatymu nustatė, kad tapo nelegalu JAV piliečiams turėti aukso ar keisti JAV dolerius į auksą. “Neklystančiai” vadovavęs JAV “Didžiosios depresijos” metu prezidentas F.Ruzveltas savo 1933 m. kovo 11 d. išleistame įsakyme paskelbė, kad nelegalu piliečiams turėti aukso, uždraudė bankams atlikti mokėjimus auksu. 1933 m. balandžio 5 d. F.Ruzveltas įsakė visiems piliečiams pateikti jų turimą auksą Vyriausybei – nė vienas asmuo negalėjo turėti daugiau nei 100 JAV dolerių vertės aukso monetų, išskyrus kolekcines aukso monetas. Jis taip pat nurodė, kad neteisėta išvežti iš šalies auksą, skirtą atlikti mokėjimams užsienyje, išskyrus atvejus, kai tai atliekama per JAV iždą. Bausmė už nepaklusimą buvo paskirta 10 metų kalėjimo ir dar 250000 JAV dolerių bauda. Oficialus JAV dolerio žlugimo buvo užtikrintas 1971 metais, kai „gudruolis” JAV Prezidentas R.Niksonas visiškai nutraukė visus ryšius tarp dolerio ir aukso standarto. Per dešimtmetį po šio įvykio JAV patyrė didžiausią infliaciją savo istorijoje, sulyginamą su šiandienos JAV piniginiu ir finansiniu neatsakingumu.

Šiandien JAV doleris turi visus požymius, lėmusius kiekvienų istorijoje jau buvusių netikrų “fiat” pinigų žlugimą. Šiuo metu JAV kariauja, karo finansavimas yra itin palanki dirva infliacijai, nuvertinančiai JAV dolerį. Pažvelgus į JAV istoriją nuo 1914 m., matyti, jog JAV dalyvavo 16 kariniuose konfliktuose, įsitraukė į kokiio nors pobūdžio karinius tarptautiniu veiksmus 44 metus iš paskutinių 93 metų. Dauguma karinių konfliktų sukelti pinigų infliaciją. JAV skolos dydis panašėja į Veimaro Vokietijos. Nors JAV skolos priežastys yra visiškai kitos, negu Veimaro Respublikos Vokietijos, tačiau tai yra nepakeliama skola ir jos nebus įmanoma grąžinti.
Šiuo metu JAV dolerių pasiūla auga 13% per metus greičiu. Pinigų spausdinimo perviršis visuomet buvo pagrindinis rodiklis, rodantis, kad pinigas yra ties žlugimo riba. Taigi, kokia JAV dolerio ateities? Kai kurie, tarp jų ir aš, sakome, kad JAV doleris žlugo. JAV doleris prarado daugiau nei 92% savo vertės nuo jo pirmojo išleidimo 1913 m. Po jo perkainojimo 1934 m., JAV doleris nukrito dar 41%. Jis jau tampa tualetiniu popieriumi, taip pat kaip ir kiti popieriniai jo amžininkai, tokie kaip Europos Sąjungos euras ir kiti auksu nepadengti popieriniai pinigai.

Pinigų ciklai

Per pastaruosius tūkstantį metų šį modelį (ciklą) kartoja vyriausybės “atskiedžiančios” arba nuvertinančios savo pinigus iki ribos, kai gyventojai pajunta kažką “negero” savo pinigų atžvilgiu. Šis modelis gali būti suskirstyti į šiuos etapus:

1. Vyriausybės pradeda su tikrais pinigų, kuriais pasitiki žmonės;
2. Vyriausybės prisiima vis daugiau įsipareigojimų, kuriems finansuoti reikia daugiau skolintis;
3. Vyriausybės pradeda spausdinti vis daugiau pinigų Vyriausybės sąskaitoms ir įsipareigojimams apmokėti;
4. Žmonės pajunta prekių ir paslaugų kainų šuolį ir ima suprasti, kad kažkas yra negerai su jų turimais pinigais;
5. Žmonės mėgina iškeisti Vyriausybės spausdinamus pinigus į auksą ir sidabrą;
6. Auksas ir sidabras perkainojamas ir ima atspindėti tikrąją visų prispausdintų pinigų vertę.

“Fiat”- netikri pasaulio popieriniai pinigai 
 

1971 m. JAV Prezidentas R.Niksonas atsiejo JAV dolerį nuo aukso standarto ir pasikeitė pinigų taisyklės ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir visame pasaulyje, kadangi JAV doleris yra pasaulio rezervinė valiuta. Šis taisyklių pakeitimas leido JAV spausdinti beveik neribotas pinigų sumas JAV doleriais ir sukurti tiek skolos, kiek tik JAV Vyriausybė norėjo. Šiandien JAV spausdina tiek pinigų, kiek tik gali, kad tik apmokėtų savo milžiniškas sąskaitas, naudoja “quantitative easing” (“ekonominis palengvinimas”) infliacijos didinimo metodiką, kuria užsiima JAV Federalinis Rezervų Bankas, centrinis JAV bankas, naudojantis šias finansines priemones skatinti augti smunkančią šalies ekonomiką. JAV Federalinis Rezervų Bankas supirkinėja finansinį turtą iš bankų ir kitų privataus sektoriaus įmonių naudodamas naujus savo elektroninius ir popierinius iš nieko sukurtus “pinigus”. Šie pinigai – niekuo nepadengti. Kai tik visuomenė atsibus ir supras, kad jos turimi “pinigai” yra visiškai ne pinigai, pasaulį apims panika ir prasidės finansinė-ekonominė griūtis. Kai tai įvyks, šiandienos aukso ir sidabro kainos atrodys kišenpinigiais.

Visos netikrų pinigų sistemos žlunga

Daugeliu atvejų netikrų (“fiat”) pinigų sistema pradeda gyvuoti dėl per didelių valstybės skolų. Kai vyriausybė nepajėgia grąžinti visas skolas auksu ar sidabru, Vyriausybės bankroto akivaizdoje dėl jos nesugebėjimo vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, pagunda pašalinti fizinį pinigų padengimą auksu arba sidabru tampa nenugalima. Taip buvo ir Senovės Romoje, ir XI a. Kinijoje, ir XVIII a. Prancūzijoje, taip pat ir JAV, kai Prezidentas R.Niksonas pašalino paskutinę grandį tarp dolerio ir aukso.