Šiandien, kas nežino ar primiršo, susipažins su garsiausio pasaulyje investuotojo Voreno Bafeto biografija ir galės suprasti arba prisiminti jo investavimo filosofijos ir naudojamos sistemos akcijų rinkose esmę, kuridaugiausiai remiasi kitų garsių investavimo pasaulyje asmenų idėjų ir metodų praktiniu taikymu, pačiam Vorenui Bafetui sukuriant asmeninę investavimo sistemą. Tai – jo “mokytojų” idėjų sintezės pagrindu sukurta investavimo sistema.
Tampa akivaizdu ir suprantama, kodėl ir kaip Jūs galite patys susikurti sau tinkamiausią itin pelningą ir patikimą investavimo sistemą. Reikia remtis reikiamais, patikrintais ilgamete praktika šaltiniais ir suprasti ko ir kada verta ir ko neverta imtis akcijų rinkose.
Voreno Bafeto populiariai aprašytą, lengvai skaitomą gan trumpą biografiją p. Lina Milkevičiūtė skelbia lietuvių k. tinklapyje:
Patingėjusieji spustelėti “pele”, tiesiog paskaitykite ir mėginkite įsiminkite, o dar geriau,užsirašyti esminius (specialiai žemiau paryškintus) dalykus
Voreno Bafeto biografija (I dalis)
Kai kalbame apie Voreną Bafetą, geriausią planetos investuotoją, pribloškia skaičių dydžiai, kuriais disponuoja šis 80-ies metų amerikietis. Daugelis investuotojų džiaugiasi sukauptais tūkstančiais, kai tuo tarpu Vorenas “žaidžia” milijardinėmis sumom.
Kasmet žurnale “Forbes” skelbiamas turtingiausių planetos žmonių sąrašas. Kiekvienais metais sąrašas keičiasi, nes kinta aplinkybės, iškyla ir smunka bendrovės, tačiau kai kurie vardai jame išlieka visada. Tarp trijų turtingiausių visuomet išlieka Vorenas Bafetas, 2008-iais pabuvojęs ir ant aukščiausio laiptelio.
Karjeros pradžia
Vorenas Edvardas Bafetas gimė 1930 m. rugpjūčio 30-ąją, Omahoje, Nebraskos valstijoje. Jo senelis buvo bakalėjos krautuvės savininkas, o tėvas – vietinės biržos makleris. Vaikystėje Vorenas žavėjosi skaičiais ir lengvai gebėjo mintinai atlikti sudėtingus skaičiavimus.
Būdamas aštuonerių metų jis pradėjo skaityti tėvo knygas apie fondų rinką, o sulaukęs vienuolikos metų ėmė registruoti akcijų kursą brokerių firmoje, kurioje dirbo jo tėvas. Paauglystėje jis sėkmingai įvykdė kelis rizikingus komercinius sumanymus, todėl pareiškė tėvui, jog norėtų nelankyti koledžo, o iš karto imtis verslo. Jo pageidavimas buvo atmestas.
Bafetas mokėsi Nebraskos universiteto Komercijos fakultete. Kaip tik tada jis perskaitė naują Kolumbijos universiteto profesoriaus Bendžamino Grehemo knygą apie investavimą. Ji vadinosi “Sumanusis investuotojas”.
Bafetą taip užvaldė Grehemo idėjos, jog jis nutarė stoti į Kolumbijos universiteto Komercijos fakultetą, kad studijuotų vadovaujamas Grehemo. Kai kurie buvę kursiokai prisimena, jog Grehemas ir Bafetas iš karto rado bendrą kalbą.
Netrukus po to, kai Bafetas baigė Kolumbijos universitetą ir gavo ekonomikos magistro diplomą, Grehemas pasikvietė buvusį studentą į savo kompaniją – “Graham-Newman Corporation”. Per dvejus tarnybos joje metus Bafetas visiškai persiėmė savo vadovo požiūriu į investavimą.
1956 metais “Graham-Newman” kompanija buvo išformuota. Šešiasdešimt vienerių sulaukęs Grehemas nusprendė išeiti į pensiją, o Bafetas grįžo į Omahą.
Apsiginklavęs iš Grehemo gautomis žiniomis, finansiškai remiamas šeimos bei draugų ir turėdamas 100 dolerių savo pinigų, Bafetas įsteigė investicinę kompaniją su ribota akcininkų nuosavybe. Tada jam buvo dvidešimt penkeri metai.
Investicinės bendrovės įkūrimas
Bendrovė buvo įsteigta su septyniais ribotos atsakomybės partneriais, kurie drauge įnešė 105 tūkst. dolerių. Partneriai kasmet gaudavo 6 proc. iš savo investavimo ir 75 proc. papildomo pelno. Likusieji 25 proc. priklausė pačiam Bafetui, kuris kaip vyriausiasis partneris galėjo savo nuožiūra investuoti kompanijos lėšas.
Kitus trylika metų Bafetas kaupė kapitalą išlaikydamas 29,5 proc. metinį pelningumo augimo vidurkį. Tai buvo nelengvas uždavinys. Nors “Dow Jones” indeksas per tą trylikos metų laikotarpį penkis kartus buvo labai sumažėjęs, Bafeto valdoma bendrovė nė vieneriais metais nepatyrė nuosmukio.
Faktiškai Bafetas įsiteigė kompaniją turėdamas ambicingą tikslą – kasmet viršyti “Dow Jones” indeksą dešimčia punktų. Savo tikslą jis pasiekė su kaupu. Jo kompanija viršydavo tą indeksą visais dvidešimt dviem punktais!
Voreno Bafeto reputacijai augant, vis daugiau žmonių patikėdavo jam valdyti savo kapitalą.
Investicinei bendrovei Bafetas nupirko kelių viešųjų bei uždarųjų kompanijų kontrolinius akcijų paketus ir 1962-aisiais pradėjo pirkti atsilikusios tekstilės kompanijos “Berkshire Hathaway” akcijas.
Tais pačiais metais Bafetas perkėlė kompanijos biurą iš savo namų į Kievit Plazą Omahoje (kur jis yra ir šiandien), o kitais – padarė stulbinamą pirkinį.
Dėl vieno kliento sukelto skandalo “American Express” akcijų kaina žaibiškai nukrito nuo 65 iki 35 dolerių. Bafetas buvo gerai išmokęs Beno Grehemo pamoką: kai geros kompanijos akcijų kaina tampa mažesnė už jų tikrąją vertę, veik ryžtingai!
Tad jis drąsiai nusprendė 40 proc. visas savo valdomos bendrovės lėšas (13 mln. dolerių) investuoti į “American Express” akcijas. Per kitus dvejus metus jų kaina padidėjo trigubai, ir partneriai gavo 20 mln. dolerių pelno.
1965-aisiais kompanijos kapitalas buvo išaugęs iki 26 mln. dolerių. Dar po ketverių metų Bafetas nusprendė baigti investicinės kompanijos veiklą – pasak jo, rinka tapo labai spekuliacinė, o tikrų vertybių vis mažėjo.
Kai investicinė bendrovė buvo išformuota, investuotojai gavo savo atitinkamą lėšų dalį. Vieni jų, Bafetui rekomendavus, susirado investavimo vadybininką Bila Ruaną – jo seną studijų laikų draugą. Ruanas sutiko valdyti jų kapitalą, ir taip gimė Sekvojos fondas. Kiti, tarp jų ir Bafetas, investavo savo kapitalą į “Berkshire Hathaway”.
Tuo metu Bafeto pajų jau sudarė 25 mln. dolerių. To pakako, kad jam būtų įteiktos “Berkshire Hathaway” valdymo vadžios. Tai, ką jis iš šios kompanijos padarė, investavimo pasaulyje yra gerai žinoma. Netgi tie, kuriuos nelabai domina akcijų rinka, žino Bafeto vardą ir bent šį tą yra girdėję apie jo stulbinamą sėkmę.
Žmogaus ir bendrovės filosofija
Voreną Bafetą apibūdinti nelengva. Fiziškai jis niekuo neišsiskiria iš kitų. Jo išvaizda dažnai lyginama su senelio. Kaip intelektualas, jis laikomas genijumi, tačiau bendrauja su žmonėmis išties neįmantriai, praktiškai ir net buitiškai.
Bafetas yra paprastas, tiesus, atviras ir sąžiningas žmogus. Jo asmenybėje žaviai dera aštrus, sausas protas ir sentimentalus humoras. Jis labai gerbia visus logiškus dalykus ir niekina kvailybę. Renkasi tai, kas paprasta, ir vengia to, kas sudėtinga.
Skaitant “Berkshire” kompanijos metines ataskaitas stebina, kaip tiksliai Bafetas cituoja Bibliją, britų ekonomistą Džoną Meinardą Keinsą ir aštrialiežuvę aktorę Mają Vest. Pabrėžtinas žodis “skaitant” – mat kiekvieną ataskaitą sudaro 60-70 puslapių gausios informacijos be jokių paveikslėlių, brėžinių ar schemų.
Tie, kuriems užtenka kantrybės pradėti nuo pirmo puslapio ir nepertraukiamai tęsti iki galo, gauna sveiką finansinio įžvalgumo, liaudiško humoro ir drąsaus tiesumo dozę. Bafeto ataskaitos nuoširdžios.
Jis vienodai pabrėžia “Berkshire” veiklos pliusus ir minusus, nė kiek neabejoja, jog žmonės, įsigiję “Berkshire Hathaway” akcijų, yra kompanijos savininkai, ir pasako jiems tiek, kiek norėtų, kad jam būtų pasakyta, jei jis būtų jų vietoje.
Kai Bafetas pradėjo vadovauti “Berkshire Hathaway” bendrovei, bendrąji jos kapitalą sudarė 22 milijonai dolerių. Per keturiasdešimt metų jis išaugo iki 69 milijardų JAV dolerių. Ilgą laiką Bafeto tikslas buvo didinti “Berkshire Hathaway” kompanijos akcininkų nuosavybę, arba įmonės buhalterinę vertę (angl. book value) bent jau 15 procentų per metus. Tai gerokai viršija vidutinės korporacijos Jungtinėse Valstijose pelningumą.
Nuo 1964-ųjų, kai Bafetas tapo “Berkshire” vadovu, pelnas labai stipriai išaugo: vienos akcijos vertė, kasmet didėdama vidutiniškai 22,2 procento, palaipsniui išaugo nuo 19 iki 50 tūkst. dolerių.
Šis santykinis efektyvumas daro dar didesnį įspūdį, kai žinome, jog “Berkshire” pelningumo duomenys pateikti atskaičiavus pajamų ir kapitalo augimo mokesčius. Tuo tarpu “Standard & Poor’s 500” pelningumo rodikliai nurodyti prieš atskaičiuojant mokesčius.
Metams bėgant, “Berkshire” pelno rodikliai svyravo. Tai lemdavo fondų rinkos pokyčiai. Šis nepastovumas ypač gerai matyti palyginus 1998 ir 1999 metų rezultatus.
1998-aisiais “Berkshire” akcijų vertė pakilo daugiau kaip 48 procentais, o štai 1999-aisiais kilimas sumažėjo iki menkų 0,5 procento, nors S&P 500 vertė pakilo 21 procentu.
Tai lėmė du veiksniai: menkas pelnas, “Berkshire” gautas iš greitai suvartojamų prekių (“Coca-Cola”, “Gilette&rdquo , ir tai, kad S&P kilimą kurstė didžiulis IT kompanijų akcijų (tokių “Berkshire” neturėjo) pelningumas.
1999 metų ataskaitoje Bafetas su jam būdingu atvirumu pripažino, kad “išties didelis S&P indekso viršijimas yra praeities dalykas”. Tačiau jis numatė, jog su laiku “Berkshire” taps “kukliai” efektyvesnė už S&P. Kitais trejais metais “Berkshire” kilo. Puikūs metai šiai kompanijai buvo 2003-ieji: įmonės vertė padidėjo 21 proc., kita vertus, S&P rodikliai pasirodė dar geresni (28,7 proc.).
Voreno Bafeto išsilavinimas
Nedaug esama žmonių, galinčių pasigirti tokiais laimėjimais, kokiais garsėja Vorenas Bafetas. Keturis rinkos kilimų ir nuosmukių dešimtmečius jis stabiliai tęsė savo sėkmingą komercinę veiklą. Ta veikla nėra rėksminga.
Kartais, būdamas net labai nepopuliarus, jis vis pranoksta tuos, kurių žygiai atneša jiems trumpalaikį “žvaigždės” populiarumą. Jis stebi, šypsosi ir toliau eina savo keliu.
Kaip Bafetas kūrė savo investavimo filosofiją? Kokie žmonės veikė jo mąstymą, kaip jis taikė jų mokymus praktiškai? Kuo šis genijus toks nepaprastas?
Voreno Bafeto požiūris į investavimą yra savitas, unikalus, tačiau grįstas filosofiniais principais, perimtais iš keturių stiprių asmenybių: Bendžamino Grehemo, Filipo Fišerio, Džono Baro Viljamso ir Čarlzo Mangerio.
Visi jie prisidėjo prie Bafeto išsimokslinimo – formalaus ir neformalaus. Trys pirmieji yra mokytojai klasikine prasme, o paskutinis – Bafeto partneris, bendramintis ir bičiulis. Visi keturi stipriai veikė Bafeto mąstyseną. Daugelis jų pamokymų bei patarimų aktualūs ir šiandieniniams investuotojams.
Bendžaminas Grehemas
Grehemas yra laikomas finansinės analizės tėvu. Jis pelnė šią reputaciją todėl, kad iki jo nebuvo finansinės analizės profesijos. Po jo ši veikla pradėta taip vadinti. Du žymiausi jo veikalai yra “Vertybinių popierių analizė” ir “Protingas investuotojas”.
“Vertybinių popierių analizė” išvydo šviesą keleri metai po 1929-ųjų fondų rinkos žlugimo. Kiti analitikai ieškojo šio ekonominio fenomeno paaiškinimo – Grehemas padėjo žmonėms finansiškai atsistoti ant kojų ir tęsti veiklą.
Jis pradėjo savo karjerą Volstryte kaip brokerių firmos “Newburger, Henderson & Loeb” pasiuntinys: už 12 dolerių per savaitę surašinėjo lentoje obligacijų ir akcijų kainas. Paskui Grehemas buvo paaukštintas, o 1919 metais, būdamas dvidešimt penkerių, jis jau uždirbo 600 tūkst. dolerių per metus.
1926-aisiais Grehemas su Džeromu Njumenu įsteigė investicinę bendrovę. Būtent joje bemaž po trisdešimt metų įsidarbino Bafetas. “Graham-Newman” kompanija pergyveno finansinį 1929 metų žlugimą, Didžiąją depresiją, Antrąjį pasaulinį karą ir Korėjos karą, o išformuota (nemaišyti su bankrotu) buvo 1956 metais.
Esminis jo veikalo “Vertybinių popierių analizė” teiginys yra toks: kruopščiai pasirinktas plataus asortimento nebrangiai pirktų paprastųjų akcijų portfelis gali būti patikima investicija. Žingsnis po žingsnio, Grehemas padeda įžvelgti tokio požiūrio logiką.
Patikimą investavimą Grehemas apibrėžė principu, kurį pavadino “saugumo atsarga” (angl. margin of safety). Šiuo principu jis siekė sujungti visus vertybinius popierius į vieningą investavimo strategiją.
Iš esmės saugumo atsarga atsiranda tada, kai vertybiniai popieriai dėl kokios nors priežasties parduodami mažesne kaina nei tikroji jų vertė. Pirkti nepakankamai įvertinus vertybinius popierius nepaisant rinkos lygio ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje buvo originali idėja. Grehemas turėjo tikslą tokią strategiją apibūdinti.
Jis padarė tokią išvadą: jeigu akcijų kaina daug mažesnė nei tikroji kompanijos vertė, pasirenkant akcijas galima vadovautis saugumo atsargos sąvoka. Kad ši strategija būtų veiksminga, investuotojai turėjo mokėti atpažinti nepakankamai įvertintas akcijas. O tai reiškė, jog jiems buvo reikalinga tikrosios kompanijos vertės nustatymo metodika.
Grehemas pripažino, jog visų svarbiausias rodiklis nustatant kompanijos vertę yra jos būsimasis pelnas, kurio tiksliai apskaičiuoti neįmanoma. Paprastai tariant, tikroji kompanijos vertė randama įvertinus kompanijos pelną ir padauginus jį iš tam tikro kapitalizacijos koeficiento.
Šis koeficientas, arba daugiklis, priklauso nuo kompanijos gaunamo pelno stabilumo, aktyvų, dividendų politikos ir finansinės “sveikatos”.
Grehemas teigė, jog kompaniją reikia pirkti mažiau nei už du trečdalius tikrosios kompanijos vertės. Tik taip įmanoma nepatirti nuostolių. Grehemas neteikė reikšmės kompanijos agregatams, nekilnojamam turtui ir įrangai.
Be to, jis atskaitė visus trumpalaikius ir ilgalaikius kompanijos įsipareigojimus. Liko tik grynieji apyvartiniai aktyvai.
“Svarbiausios investavimo idėjos yra šios: žiūrėti į akcijų pirkimą kaip į verslą, išnaudoti rinkos svyravimus ir ieškoti saugumo atsargos. Štai ko mus mokė Benas Grehemas. Net po šimto metų tos idėjos bus kertiniai investavimo akmenys”, – teigė Vorenas Bufetas.
Grehemo įsitikinimas rėmėsi tikėjimu, jog rinka akcijas dažnai įvertina netiksliai. Dėl to paprastai būna kalti žmogiškieji faktoriai – baimė ir godumas. Optimizmo apimti godūs rinkos lošėjai priskiria akcijoms didesnę vertę nei tikroji – jie tuo būdu sukuria pervertintą rinką. O baimė, atvirkščiai, skatina vertinti akcijas menkiau, nei jos yra vertos iš tikrųjų – tuo būdu formuojasi nepakankamai įvertinta rinka.
Kaip sakė Romos poetas Horacijus: “Daugelis, kurie dabar yra pažeminti, bus išaukštinti, ir daugelis, kurie dabar yra išaukštinti, bus pažeminti.”
Filipas Fišeris
Antrasis pagal svarbą Voreno mokytojas Filipas Fišeris savo karjerą pradėjo investicijų konsultacijos įmonėje. Baigęs Stenfordo universiteto verslo vadybos magistrantūrą, jis ėmė dirbti analitiku “England London and Paris” banko padalinyje, San Franciske.
Greičiau nei per dvejus metus Fišeris tapo banko statistikos skyriaus viršininku. Kaip tik iš šio posto jis stebėjo 1929-ųjų fondų rinkos žlugimą. Po nevaisingos karjeros brokerių firmoje, Fišeris nusprendė įkurti savo konsultacijų firmą.
Ir štai, 1931 metų kovo 1 dieną paslaugas klientams pradėjo siūlyti “Fisher & Company”. Tokia veikla užsiimančios firmos kūrimas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje galėjo atrodyti kaip neprotinga rizika, bet Fišeris manė turįs du privalumus.
Pirma, kiekvienas investuotojas, kuriam po rinkos žlugimo dar buvo likę pinigų, ko gero, buvo labai nepatenkintas savo brokeriu. Antra, Didžiosios depresijos metu verslininkai turėjo daug laiko pasėdėti ir pasikalbėti su Fišeriu.
Fišeris buvo įsitikinęs, kad žmonės gali gauti didesnį pelną, jei investuos į geresnes bendroves, kurios garsėja sumania vadyba. Kad išskirtų tokias bendroves, Fišeris sukūrė balų sistemą, leidžiančią įvertinti verslo organizaciją pagal jos verslo ir vadybos bruožus.
Aukštesnio už vidutinį pajėgumo kompanijų bruožas, kuris Fišeriui darė didžiausią įspūdį – tai gebėjimas didinti pardavimo apimtį, kuri viršytų pramoninį indeksą.
Šį didėjimą lemia gerai organizuotas pardavimo procesas. Kad ir kokius puikius gaminius ar paslaugas kurtų kompanija, jeigu jais nebus “kvalifikuotai prekiaujama”, analizės bei tobulinimo pastangos niekuomet nevirs pajamomis.
Puikių kompanijų nustatymo kriterijus – aukšta vadybos kokybė. Fišeris tvirtino, kad geri vadovai būtinai kuria naujus gaminius ir paslaugas, o tai, savo ruožtu, skatina ilgalaikį pardavimo apimties augimą. Vadovai turi įtvirtinti veiklos kryptis, dešimčiai ar dvidešimčiai metų garantuojančias pastovų pelną.
Džonas Baras Viljamsas
1923 metais baigęs Harvardo universitetą, Viljamsas tęsė mokslus Harvardo komercijos fakultete, kur susipažino su ekonominiu prognozavimu ir vertybinių popierių analize. Paskui jis dirbo vertybinių popierių analitiku dviejose garsiose Volstryto firmose.
Ten prabėgo svaiginamos trečiojo dešimtmečio sėkmės dienos, buvo patirtas 1929-ųjų žlugimas ir jo padariniai. Toji patrtis įtikino Viljamsą, kad norint būti geru investuotoju reikia būti ir geru ekonomistu.
Viljamsas baigė rašyti disertaciją 1937-iais metais. Dar jos nė neapgynęs savo veikalą pasiūlė “Macmillan” leidyklai. Pasiūlymas buvo atmestas. Leidėjas nusprendė, kad knygoje “per daug matematikos”. Pagaliau, 1938-aisiais, ją išleido universiteto leidykla, bet tik po to, kai Viljamsas sutiko apmokėti dalį leidybos išlaidų. Po dvejų metų jis apsigynė disertaciją, kai laimėjo karštą diskusiją su oponentais dėl Didžiosios depresijos priežasčių.
Jo “Investicinės vertės teorija” yra tikras klasikinis veikalas. Šešiasdešimt metų juo savo darbus grindė daugelis žymių ekonomistų, antai Eženas Fama, Haris Markovičius ir Frankas Modiljanis. Vorenas Bafetas jį vadina viena svarbiausių knygų, kada nors parašytų apie investavimą.
Viljamso teoriją, kaip ir daugelį kitų svarbių idėjų, galima reziumuoti vienu sakiniu: norėdami sužinoti, ko verti šiandien vienokie ar kitokie vertybiniai popieriai, apskaičiuokite, kiek pinigų jie pelnys per savo galiojimo laikotarpį ir tą sumą diskontuokite į dabartinę vertę. Tai pagrindinė metodika, kurią taikė Vorenas Bafetas vertindamas akcijas ir kompanijas.
Bafetas Viljamso teoriją glaustai apibendrino tokiais žodžiais: “Įmonės vertė nustatoma apskaičiavus pinigų srautą, kurio tikimasi per visą įmonės gyvavimo laikotarpį…” O pats Viljamsas tai nusakė šitaip: “Karvė verta tiek, kiek duos pieno; višta – kiaušinių; o akcija, po galais – dividendų”.
Čarlzas Mangeris
Vorenas Bafetas ir Čarlzas Mangeris užaugo Omahoje ir nors turėjo daug bendrų pažįstamų, iki 1959-ųjų jie nebuvo susitikę.
Advokato sūnus ir Federalinio teisėjo vaikaitis Mangeris buvo pradėjęs sėkmingą teisininko praktiką, bet labai domėjosi akcijų rinka. 1962-aisiais įsteigė investicinę bendrovę, labai panašią į Bafeto, bet vertėsi ir teise. Po trejų itin sėkmingų metų jis visiškai atsisakė teisės.
Mangerio investicinė bendrovė Los Andžele ir Bafeto Omahoje laikėsi panašios pozicijos: abi ieškojo pirkti akcijų mažesne kaina nei tikroji jų vertė. Jos taip pat pasiekdavo panašių rezultatų. Nenuostabu, kad jos dažnai nupirkdavo ir tų pačių bendrovių akcijas.
Mangeris, kaip ir Bafetas pradėjęs pirkti “Blue Chip Stamps” bendrovės akcijas septintojo dešimtmečio pabaigoje, galiausiai tapo jos valdybos pirmininku. O 1978 metais, kai “Berkshire Hathaway” ir “Blue Chip Stamps” susijungė, jis tapo “Berkshire” pirmininko pavaduotoju, tas pareigas jis eina iki šiol.
Bėgant metams, Mangerio ir Bafeto santykiai tik stiprėjo. Šiandien Mangeris tebėra “Berkshire Hathaway” pirmininko pavaduotojas, taip pat “Financial Company” pirmininkas (80 proc. “Wesco” priklauso “Berkshire&rdquo .
Kad suprastume, kaip artimai šie du žmonės susiję, turime suskaičiuoti, kiek kartų Bafetas yra minėjęs, jog “Čarlis ir aš” padarėme tai, nusprendėme ar manome taip, išnagrinėjome aną reikalą ar pasielgėme šitaip – tarsi “Čarlis ir aš” būtų vienas ir tas pats asmuo.
Jų darbinius santykius Mangeris praturtina ne tik finansiniu įžvalgumu, bet ir komercijos teisės išmanymu. Jis taip pat į juos įliejo intelektualios įžvalgos, visiškai kitokios nei Bafeto.
Mangeris aistringai domisi daugeliu pažinimo sričių – gamtos mokslais, istorija, filosofija, psichologija, matematika – ir mano, kad kiekvienoje iš jų yra svarbių sąvokų, kurias mąslaus proto žmogus galėtų ir turėtų pritaikyti savo veikloje, taip pat ir priimdami investicinius sprendimus.
Visos šios gijos – finansinės žinios, teisinis išsilavinimas ir kitų disciplinų išmanymas – leido Mangeriui susikurti šiek tiek kitokią filosofiją nei Bafeto. Kol Bafetas vis dar ieškojo palankių sutartinių kainų, Mangeris tikėjo, jog už geras kompanijas verta mokėti brangiau.
Kaip tik Mangeris įtikino Bafetą, kad mokėti triskart brangiau už “See’s Candy” akcijas nei jų tikroji, arba buhalterinė vertė yra išties geras sandoris. Tai buvo esminio Bafeto mąstysenos pradžia, jis pats atvirai pripažįsta, jog Čarlis nurodė jam naują kryptį.
Įtakų darinys
Voreno Bafeto ištikimybė Benui Grehemui, Filui Fišeriui, Džonui Barui Viljamsui ir Čarliui Mangeriui yra suprantama.
Grehemas davė Bafetui intelektualinį investavimo pagrindą – saugumo atsargos idėją – ir padėjo jam išmokti valdyti emocijas, kad jis galėtų išnaudoti rinkos svyravimus. Fišeris jam perteikė veiksmingą metodiką, leidžiančią pasirinkti geras, ilgalaikes investicijas ir ilgą laiką tvarkyti vertybinių popierių portfelį, taip pat įtikino Bafetą, jog išmintinga yra skirti visą dėmesį tik kelioms geroms bendrovėms.
Viljamsas davė jam matematinį modelį, kaip apskaičiuoti tikrąją kompanijų vertę. Mangeris paskatino Bafetą domėtis geromis kompanijoms ir gauti iš jų pelną. Galima sakyti, kad Bafetas yra visų tu keturių žmonių sintezė.
Prancūzijos filosofijas, Renė Dekartas rašė: “Negana turėti aštrų protą. Svarbiausia juo gerai naudotis.” Būtent šis bruožas skiria Bafetą nuo kitų investuotojų. Tiesa, daugelis jų yra labai protingi, drausmingi ir atsidavę savo veiklai. Tačiau Bafetas pranoksta juos visus, nes puikiai geba sujungti keturių išmintingų vyrų strategijas į vieningą, darnią ir nuoseklią metodiką.
