Pirmoje dalyje skaitėme turtingiausio pasaulio investuotojo Voreno Bafeto karjeros pradžią ir žmones, dariusius jam didžiausią įtaką. Šiandien didesnį dėmesį skirsime jo pagrindinei bendrovei „Berkshire Hathaway“.
Lietuvoje, kaip ir likusiame pasaulyje, Voreno Bafeto pasekėjų tampa vis daugiau, tiesiog darosi ankšta nuo jų, tačiau, žinokite, kuo daugiau žmonių sužino – tuo didesnė tikimybė, kas aibės žmonių naudojama investavimo sistema ims prasčiau veikti, galiausiai – pasens, todėl bet kurią gerai anksčiau veikusią investavimo sistemą būtina tobulinti, pritaikyti laikmečiui, beje, šiomis dienomis „vertingų įsigyti žinomų įmonių akcijų” tik su žiburiu galima rasti ir tik tuomet, kai rinkos griūna ir akcijas galima supirkti. Mūsų tikslas – susidaryti savas investavimo sistemas geriausių investavimo sistemų sintezės, logikos ir sveiko proto pagalba, todėl sužinosime ir apie kitas vertingas sistemas kiek vėliau. Turime tam laiko ir vietą.
“Berkshire Hathaway” pradžia
1965-aisiais, kai Bafetas perėmė “Berkshire Hathaway”, šios bendrovės akcininkų kapitalas buvo sumažėjęs perpus, jos nuostoliai viršijo 10 mln. dolerių sumą. Bafetas ir tekstilės grupės vadovas Kenas Čeizas veltui stengėsi atgaivinti tekstilės gamyklas – rezultatai nedžiugino.
Tamsoje švietė vienas žiburys, būsimųjų įvykių ženklas – gerai valdomas Bafeto kompanijos paprastųjų akcijų portfelis. Tuo metu bendrovė tinkamų parduoti vertybinių popierių teturėjo už 2,9 mln. dolerių. Per pirmuosius metus Bafetas padidino vertybinių popierių sąskaitą iki 5,4 mln. dolerių.
O 1967 metais iš investavimo buvo gautas tris kartus didesnis pelnas nei visame tekstilės sektoriuje ir dešimteriopai viršytas pradinis akcinis kapitalas.
Vis dėlto visą dešimtmetį Bafetas turėjo grumtis su sunkumais. Pirma, toks jau tekstilės verslo pobūdis – didelis pelnas čia neįmanomas. Audiniai yra būtiniausi reikmenys, o šiems itin sunku išsiskirti iš konkurentų gaminių. Bendrovės gaunamą pelną mažino ir užsienio konkurentai, kurie naudojo pigesnę darbo jėgą.
Antra, kad tekstilės verslas būtų konkurencingas, reikia iš esmės tobulinti tekstilės fabrikus, o tokia taktika infliacinėje aplinkoje yra rizikinga – ypač tada, kai verslas duoda menką pelną.
Bafetas nemėgino slėpti sunkumų, bet kai kada pasvarstydavo štai taip: tekstilės fabrikai yra didžiausi darbdaviai regione, darbo jėgą sudaro vyresnio amžiaus žmonės, kurie yra nelinkę persikvalifikuoti, gamyklų vadovybė rodo didžiulį entuziazmą, su profsąjungomis galima rasti bendrą kalbą – žodžiu, Bafetas tikėjo, jog tekstilės verslas gali būti pelningas.
Tačiau Bafetas tikėjosi, kad tekstilininkų grupė gaus pelno nedidelėmis kapitalo sąnaudomis. “Aš nenorėčiau uždaryti verslo, kurio pelningumas mažesnis už normalų, vien todėl, kad truputėlį padidinčiau mūsų bendrąjį pelną“, – kalbėjo Bafetas.
„Taip pat manau, jog net ypač daug pelno gaunančiai kompanijai nederėtų skirti lėšų verslo operacijai, kuri vėliau taptų nuostolinga. Adamas Smitas nesutiktų su pirmuoju mano teiginiu, o Karlas Marksas – antruoju. Vidurys yra vienintelė man priimtina pozicija.”
1980 metų ataskaitoje pasirodė grėsmingų tekstilininkų ateitį liečiančių užuominų. Tais metais jų grupė prarado savo prestižinę poziciją. Kitais metais tekstilė toje ataskaitoje apskritai nebuvo minima.
Vėliau įvyko tai, kas buvo neišvengiama: 1985 liepą Bafetas visam laikui užvertė buhalterines tekstilininkų grupės knygas ir padarė galą verslui, įsteigtam prieš beveik šimtą metų.
Šis įvykis nebuvo visiška nesėkmė. Pirma, Bafetas gavo gerą pamoką apie korporacijų apyvartumą. Antra, tekstilininkų grupė buvo sukaupusi pakankamai kapitalo, kad už jį būtų galima nusipirkti draudimo kompaniją, o tai, kaip pamatysime, sekėsi daug geriau.
“Mūsų pagrindinis verslas yra draudimas”
1967 m. kovą “Berkshire Hathaway” už 8,6 mln. dolerių nusipirko akcijų, išleistų į apyvartą dviejų Omahoje įsikūrusių draudimo bendrovių: “National Indemnity Company” ir “National Fire & Marine Insurance Company”.
Tai buvo nepaprastos sėkmės pradžia. “Berkshire Hathaway” tekstilės kompanija galimybių rinkoje jau neturėjo, tačiau ją perėmusi “Berkshire Hathaway” investicinė bendrovė buvo pasirengusi svaiginamai kilti.
Kad įvertintume tą fenomeną, reikia suprasti draudimo bendrovės privalumus. Kartais investuoti pinigus į draudimo kompanijas yra labai naudinga, o kartais ne. Tačiau jos visuomet yra puikios investicijų tvarkymo priemonės. Polisų savininkai, periodiškai mokėdami draudimo įmokas, formuoja nuolatinį pinigų srautą.
Draudimo kompanijos atideda dalį šių pinigų (vadinamą rezervu) kasmetinėms kompensacijoms išmokėti, o likusius investuoja. Kad suteiktų sau daugiau likvidumo daugelis jų teikia pirmenybę investicijoms į lengvai parduodamus vertybinius popierius – akcijas ir obligacijas.
Taigi, Bafetas įsigijo ne tik ekonomiškai sveikas kompanijas, bet ir gerą priemonę investicijoms tvarkyti.
Tokiam užkietėjusiam akcijų pirkėjui kaip Bafetas tai buvo itin pravartu. Per dvejus metus jis bendrąjį dviejų kompanijų akcijų ir obligacijų portfelį padidino nuo 31,9 iki 42,0 mln. dolerių.
Tuo pat metu neblogai sekėsi ir pats draudimo verslas. Per vienerius metus bendrovės “National Indemnity” grynasis pelnas išaugo nuo 1,6 iki 2,2 mln. dolerių.
Ankstyva Bafeto draudimo verslo sėkmė leido jam energingai plėsti savo veiklą šioje srityje. Per kitą dešimtmetį jis nusipirko dar tris draudimo bendroves ir įsteigė dar penkias. Ir jis nenurimo. 2004-aisiais, “Berkshire” holdingui priklausė 38 draudimo bendrovės, tarp jų du gigantai – “Government Employees Insurance Company” (GEICO) ir “General Re”.
2003 metais “Berkshire Hathaway” iš draudimo operacijų gavo neįsivaizduojamai daug įplaukų: 44,2 mlrd. dolerių. Tai, ką Bafetas daro su tokiais pinigais, apibūdina jo ir jo kompanijos filosofiją.
Bendrovių įsigijimas
Korporacija “Berkshire Hathaway” yra sudėtinė, bet nesudėtinga. Šiuo metu jai priklauso beveik 100 atskirų verslo vienetų. Tai yra draudimo bendrovės ir daug įvairių kitų kompanijų, įsigytų už pajamas, gautas iš draudimo. Už tuos pačius pinigus ji dar perka viešųjų akcinių bendrovių akcijas ir obligacijas.
Pasak Bafeto, abu atvejai nedaug skiriasi. Vienaip ar kitaip jis tampa verslo įmonės savininku, todėl abu sprendimai daromi remiantis savininko požiūriu. Iš tikrųjų Bafetas visuomet buvo linkęs turėti visą bendrovę, nes tai leidžia kontroliuoti, jo manymu, svarbiausią verslo dalyką – kapitalo paskirstymą.
Tačiau kai akcijos rinkoje yra pakankamai įvertintos, jis labiau linkęs įsigyti dalį kompanijos ir perka jas akcijų biržoje – tokiu būdu tampa kompanijos bendraturčiu.
Abiem atvejais Bafetas laikosi tokios pačios strategijos: ieško kompanijų, kurių veikla jam suprantama ir kurios turi gerų perspektyvų, kurių didelė nuosavybės grąža ir maža skola, kurioms vadovauja sąžiningi bei kompetentingi žmonės ir – tai itin svarbu – kurių kainos yra patrauklios. Toks savininkiškas požiūris į investicijas yra Bafeto metodikos esmė.
Bafetas remiasi savininko požiūriu, jog pirkti akcijas yra tas pats kaip ir bendroves, todėl galima tvirtinti ir atvirkščiai – pirkti bendroves yra tas pats, kas ir įsigyti kompanijos akcijų. Abu atvejai duoda mums svarbią pamoką.
Bendrovių įvairovė
Šiandieninė “Berkshire Hathaway” geriausiai suprantama kaip holdingas. Be draudimo kompanijų, šiam holdingui priklauso laikraštis, saldumynų gamybos bendrovė, ledų ir mėsainių prekybos tinklas, kelios baldų parduotuvės, dažų gamybos bendrovė, uniformų siuvimo bendrovė, dulkių siurblių gamykla ir čia dar toli gražu ne viskas.
Voreno Bafeto kriterijai, kaip sakėme, paprasti: aiškus, pelningas, rentabilus, neturintis didelės skolos ir gerai administruojamas verslas. Jį domina bendrovės, vertos rinkoje 5-20 mlrd. dolerių. Kuo didesnės, tuo jos labiau domina Bafetą. Jis visada garantuoja visišką konfidencialumą ir veikia greitai.
Kasmetinėse “Berkshire Hathaway” ataskaitose ir pastabose akcininkams jis dažnai savo pirkimo strategiją apibūdina taip: “Ji labai sisteminga. Čarlis ir aš tiesiog sėdime ir laukiame telefono skambučio. Kartais paskambina ne tuo numeriu.”
Tokia strategija veiksminga. Pasinaudojęs viešais skelbimais ir “Berkshire” kompanijų direktorių informacija, jis įsigijo stulbinamą daugybę klestinčių verslo įmonių. Kai kurios iš jų “Berkshire” kompanijai priklauso jau kelis dešimtmečius, jų istorijos tapo Bafeto tradicijos dalimi.
Pavyzdžiui, “See’s Candy Shops” yra dukterinė “Berkshire” kompanija nuo 1972-ųjų. Ji verta paminėti todėl, kad ją įsigydamas Bafetas pirmąsyk nepaklausė Beno Grehemo priesaiko pirkti tik nepakankamai įvertintas kompanijas.
Bendroji pirkinio kaina – 30 mln. dolerių – tris kartus viršijo tos bendrovės buhalterinę vertę. Vis dėlto sprendimas pasirodė geras. Vien 2003 metais “See’s” gavo 59 mln. dolerių pajamų – beveik dvigubai tiek, už kiek toji bendrovė buvo pirkta.
1997 metų “Berkshire” susirinkime, praėjus 25 metams po “See’s” pirkimo, Čarlis Mangeris prisiminė: “Tai buvo pirmas kartas, kai mokėjome už kokybę.” Bafetas pridūrė: “Jei nebūtume pirkę “See’s”, mes nebūtume pirkę “Coca-Cola”.
Kita kompanija, gerai žinoma “Berkshire” investuotojams, yra “Nebraska Furniture Mart”. Šis didžiulis baldų prekybos verslas užgimė gimtajame Bafeto mieste Omahoje, jį pradėjo rusų imigrantė Roza Blumkin.
Iš pradžių ji pardavinėjo baldus iš savo rūsio, o vėliau už 500 dolerių išsinuomojo mažą parduotuvę. Ir štai – 1983 metais Bafetas iš tos ponios už 55 mln. dolerių nusipirko 80 proc. jos prekybos centro.
Šiandien “Nebraska Furniture Mart”, kurią sudaro trys didžiulės parduotuvės, drauge užimančios 1,2 mln. kvadratinių pėdų plotą viename didžiuliame sklype, parduoda daugiau baldų nei bet kuri kita JAV baldų parduotuvė. Nedaug atsilieka kitas prekybos centras, 2002 metais Bafeto atidarytas Kanzas Sityje.
2003-ųjų laiške akcininkams Bafetas šio 450 tūkst. kvadratinių pėdų giganto sėkmę susiejo su legendine ponia Blumkin, moterimi, kuri mirė sulaukusi 104 metų. Bafetas rašė: “Ji perdavė mums dalelę išminties. Ta išmintis skamba taip: jei jūsų kainos žemos, pirkėjas ras jus net upės dugne. Didįjį Kanzas Sitį aptarnaujanti mūsų parduotuvė, įsikūrusi viename rečiausiai apgyvendintų miesto rajonų, įrodė ponios B. teisumą. Nors prie parduotuvės yra 25 akrų automobilių stovėjimo aikštelė, kartais jos nepakanka.”
1986 m. sausį Bafetas už 315 mln. dolerių nupirko “Scott & Fetzer Company” – dvidešimt vienos bendrovės kartelį. Tarp jų yra gaminanti “Kirby” dulkių siurblius ir leidžianti “World Book” enciklopediją.
Iki tol tai buvo viena didžiausių Bafeto įsigytų įmonių, kuri vėliau pranoko geriausius jo paties lūkesčius. Ji yra rentabilios, ir labai mažai įsiskolinančios organizacijos pavyzdys – bruožai, kuriuos Bafetas itin mėgsta.
Pastaraisiais metais Vorenas Bafetas linkęs pirkti ištisas kompanijas, o ne jų akcijų dalį.
Bafeto dažnai klausia, kokias kompanijas jis pirks ateityje. Pirmiausia jis atsako, jog vengs būtinųjų prekių gamybos įmonių ir pasitikėjimo nekeliančių administratorių. Jis turi tris kriterijus: kompanijos veikla privalo būti suprantama, turinti gerą ekonomiką ir vadovaujama patikimų vadovų. To paties jis ieško, kai perka akcijas.
Investavimas į akcijas
Aišku, retas kuris gali pirkti ištisas bendroves, kaip tai daro Bafetas. Pasakojimai apie jų pirkimą atskleidžia Bafeto mąstyseną. Panašiai jis mąsto ir pirkdamas akcijas, čia randame keletą pavyzdžių, kuriais gali sekti paprasti mirtingieji.
Galbūt mes nesugebėsime pirkti akcijų tokiais kiekiais kaip Bafetas, bet galime gauti naudos stebėdami, ką jis daro.
2003 metų pabaigoje visas “Berkshire Hathaway” paprastųjų akcijų portfelis rinkoje buvo vertas per 35 mlrd. dolerių. Tą “Berkshire Hathaway” portfelį sudaro 200 mln. “Coca-Cola” akcijų, 96 mln. – “Gillete” kompanijos, per 56 mln. – “Wells Fargo & Company” ir t.t.
Nealkoholiniai gėrimai, skutimosi peiliukai, bankai – tai mums visiems suprantami dalykai. Nieko paslaptinga, jokių aukštų technologijų, nieko, kas yra sunkiai suvokiama.
Kaip sakėme, Bafetas įsitikinęs, kad labai neprotinga investuoti į bendrovę ar pramonės šaką, kurios veiklos pobūdžio nesupranti – tada nesugebėsi perprasti, kiek ji verta, ir sekti, ką ji daro.
Vienas išskirtinis Bafeto investavimo filosofijos bruožas yra tas, jog jis aiškiai supranta, kad turėdamas akcijas jis turi bendroves, o ne popierius. Ir, kaip sakėme, Bafetas neperka akcijų, jei nesupranta kompanijos veiklos specifikos. Investuotojai, jei tikisi sėkmės, turėtų mąstyti tik taip.
Didžiausią įtaką Vorenui padariusio žmogaus Bendžamino Grehemo knygoje “Protingas investuotojas” yra tokie žodžiai: “Investavimas būna sėkmingiausias tada, kai jis labiausiai panašus į verslą.” Tai, pasak Bafeto, “dešimt svarbiausių žodžių iš kada nors parašytų apie investavimą”.
Akcijų turintis asmuo gali tapti verslo savininku arba parduodamų vertybinių popierių turėtoju. Paprastųjų akcijų savininkai, kurie suvokia turį tik popierius, visiškai nesidomi bendrovės finansinėmis atskaitomis. Jie mano, kad nuolat kintanti rinkos kaina tiksliau išreiškia jų vertę nei įmonės buhalterinis balansas ir pajamų deklaracija.
Jie žaidžia akcijomis lyg kortomis, kurios ištraukiamos iš malkos ar išmetamos. Bafetui paprastųjų akcijų turėtojo ir verslo savininko veikla yra glaudžiai susijusi. Abu turi žiūrėti į verslą vienodai – kaip į nuosavybę. Bafetas kalbėjo: “Kadangi esu verslininkas, man geriau sekasi investuoti, o kadangi esu investuotojas, man geriau sekasi plėtoti verslą.“
Bafetas šiandien
Pastaraisiais metais Bafetas buvo mažiau aktyvus fondų rinkoje nei praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje ir paskutinio dešimtmečio pradžioje.
Daugelis žmonių pastebėjo jo aktyvumo stoką ir klausė savęs, ar tai ženklas, kad rinka pasiekė savo viršūnę. Kiti samprotavo, jog nebeįmanoma įsigyti vertingų bendrovių priimtinomis kainomis.
Mes žinome, jog Bafetas teikia pirmenybę “tikrumo pirkimui su nuolaida”. “Tikrumą” sąlygoja kompanijos rezultatų nuspėjamumas. Kuo labiau nuspėjama kompanijos veikla, tuo tikresni galime būti dėl jos vertės.
Peržvelgdami Bafeto turimų akcijų ir “Berkshire” priklausančių kompanijų sąrašą, apstulbstame pastebėję, kiek daug čia yra nuspėjamumo. Žodis “nuolaida”, aišku, susijęs su akcijų kaina.
Taigi žinodami, kad Bafetas mėgsta pirkti “nuspėjamą kompaniją” žemesnėmis kainomis nei tikroji jos vertė, galime padaryti išvadą, jog jo, kaip pirkėjo, neaktyvumas reiškia pasirinkimų šioje srityje stygių. Jeigu “Coca-Cola”, “Gillette” ar kitos panašios įmonės parduotų akcijas perpus pigiau, Bafetas į “Berkshire” vertybinių popierių portfelį jų idėtų tikrai daugiau.
Mes taip pat žinome Bafeto metodą veikti tik savo “kompetencijų rate”. Šį kompetencijos ratą galima suprasti kaip sukauptą patirtį.
Jeigu koks nors žmogus dešimtmetį ar ilgiau sėkmingai valdė tam tikrą verslo sritį, galime sakyti, jog jis išmoko tą užduotį atlikti labai kompetentingai.
O jei kas nors turi tik kelerių metų verslo valdymo patirtį, mes galime pagrįstai abejoti jo kompetencija. Vorenas retai perka jaunų žmonių vadovaujamas bendroves.
Taigi, Bafetas, tikėtina, susidūrė su dilema. Jo kompetencijos rate tokios akcijos, kurias jis mėgsta pirkti, šiuo metu nėra parduodamos su nuolaida.
Antra vertus, už jo kompetencijos rato kuriasi naujos bendrovės, kurios dar nėra pasiekusios tokios aukšto ekonominio tikrumo lygmens, kokio reikalauja Bafetas. Jei ši analizė teisinga, ji paaiškina, kodėl pastaraisiais metais jis nė karto nepirko didelio kiekio akcijų.
Būtų išties neišmintinga manyti, jog dėl tinkamų pirkti akcijų meniu sumažėjimo Bafetui nebeliko investavimo galimybių. Yra žinoma, kad jis buvo aktyvus pastovaus pelningumo vertybinių popierių rinkoje.
Pavyzdžiui, 2002-aisiais buvo užėmęs svarbią poziciją aukšto pelningumo obligacijų srityje. Jis taip pat retsykiais pasinaudoja arbitražo galimybe, bet šiuo atveju Bafetui reikia įnešti daug kapitalo, kad gautų apčiuopiamą pelną, taigi arbitražo rinkos turbūt nėra tokios našios, kaip buvo kadaise.
“Berkshire Hathaway” akcininkai neturėtų jaustis taip, tarsi jiems yra likusios tik skurdesnės investavimo galimybės. Akcininkai dažnai pamiršta vieną svarbų komercinį principą – jį Bafetas bendrais bruožais nusako kiekvienoje metinėje ataskaitoje.
Ketvirtasis principas byloja: “Mes turėtume siekti savo tikslo – maksimaliai didinti “Berkshire” metinį augimo tempą – tiesiogiai valdydami įvairias verslo įmones, kurios nuolatos duoda didesnę už vidutinę rinkoje kapitalo grąžą. Antrasis pasirinkimas – būti verslo įmonių bendraturčiais. Tai pasiekiama visų pirma perkant paklausias rinkos akcijas”.
“Berkshire” gyvavimo pradžioje buvo naudingiausia turėti paprastųjų akcijų. Dabar, kai paprastųjų akcijų kainos yra labai pakilusios, o “Berkshire” nepaskirstyto pelno perkamoji galia itin išaugusi, pagrindine strategija tampa ištisų verslo įmonių pirkimas. Tokiai taktikai pirmenybę teikia ir Bafetas.
Šiuo atveju, be kita ko, pasireiškia ir žmogiškasis veiksnys. Žinome, jog Bafetas mėgsta bendrauti su savo direktoriais ir labai didžiuojasi “Berkshire” kompanijos valdomų verslo įmonių “kolekcija”.
Ir priešingai: nerimas, kurį jis patyrė būdamas viešųjų kompanijų akcininkas (čia nuolat kildavo vadovaujančių darbuotojų atlyginimo ir kapitalo perinvestavimo problemų), šiandien galbūt daro Bafetui akcininko statusą mažiau patrauklų, nei jis buvo anksčiau.
Vienintelė Bafeto veikla, susijusi su “Berkshire” valdomomis verslo įmonėmis, yra vadovaujančių darbuotojų atlyginimo nustatymas ir pelno paskirstymas. “Berkshire Hathaway” įtakos sferoje šie sprendimai yra labai racionalūs, o daugybė kitų bendrovių tuo pasigirti toli gražu negali.
2012-02-09
Ką verta mėginti įsiminti, o dar geriau – užsirašyti iš Voreno Bafeto ir jo mokytojų patirties:
1. Skaityti geriausių investuotojų parašytą, patirtimi paremtą literatūrą arba mokytis iš jų;
2. Suprasti ekonomiką ir sugebėti ją prognozuoti;
3. Ieškoti kompanijų, turinčių gerų perspektyvų, kurių veikla yra suprantama;
4. Domėtis įmonių finansinėmis atskaitomis, tokiomis kaip įmonės buhalterinis balansas ir pajamų deklaracija;
5. Pirkti, kai geros kompanijos akcijų kaina tampa mažesnė už jų tikrąją vertę;
6. Išnaudoti akcijų rinkų ciklinius svyravimus – kritimus (perkant), kilimus (parduodant);
7. Naudoti finansinę analizę apskaičiuojant “tikrąją” vertybinių popierių vertę („kruopščiai pasirinktas plataus asortimento nebrangiai pirktų paprastųjų akcijų portfelis gali būti patikima investicija”);
8. Patikimą investavimas remiasi “saugumo atsarga” principu (saugumo atsarga atsiranda tada, kai vertybiniai popieriai dėl kokios nors priežasties parduodami mažesne kaina nei tikroji jų vertė). Tikrumą sąlygoja kompanijos rezultatų nuspėjamumas – kuo labiau nuspėjama kompanijos veikla, tuo tikresni galime būti dėl jos vertės;
9. Svarbiausias rodiklis nustatant kompanijos vertę yra jos būsimasis pelnas, kurio tiksliai apskaičiuoti neįmanoma (tikroji kompanijos vertė randama įvertinus kompanijos pelną ir padauginus jį iš tam tikro kapitalizacijos koeficiento);
10. Norėdami sužinoti, ko verti šiandien vertybiniai popieriai, apskaičiuokite, kiek pinigų jie pelnys per savo galiojimo laikotarpį ir tą sumą diskontuokite į dabartinę vertę;
11. Įmonės vertė nustatoma apskaičiavus pinigų srautą, kurio tikimasi per visą įmonės gyvavimo laikotarpį (“karvė verta tiek, kiek duos pieno, višta – kiaušinių, o akcija – dividendų”);
12. Pirkti akcijas mažesne kaina nei tikroji jų vertė, verta įmonės akcijas pirkti mažiau nei už 2/3 tikrosios jų vertės, tik taip įmanoma nepatirti nuostolių;
13. Už geriausių kompanijų akcijas verta mokėti brangiau nei jų tikroji arba buhalterinė vertė (“Jei jūsų kainos žemos, pirkėjas ras jus net upės dugne”);
14. Galima gauti didesnį pelną investuojant į geresnes bendroves, garsėjančias sumania vadyba – įmonės gebėjimu gerai organizuoto pardavimų proceso pagalba didinti pardavimo apimtį, kuri viršytų pramoninį indeksą (kvalifikuotai prekiaujant savo produkcija/paslaugomis);
15. Geri įmonių vadovai būtinai kuria naujus gaminius ir paslaugas, tai skatina ilgalaikį pardavimo apimties augimą. Vadovai turi įtvirtinti veiklos kryptis, dešimčiai ar dvidešimčiai metų garantuojančias pastovų pelną;
16. Akcijas dažnai įvertinamos netiksliai, dėl to paprastai būna kalti žmogiškieji faktoriai – baimė ir godumas. Optimizmo apimti godūs rinkos lošėjai priskiria akcijoms didesnę vertę nei tikroji, o baimė skatina vertinti akcijas menkiau, nei jos yra vertos iš tikrųjų;
17. Žiūrėti į akcijų pirkimą kaip į verslą, išnaudoti rinkos svyravimus, valdyti emocijas ir ieškoti saugumo atsargos;
18. Naudoti puikias investicijų tvarkymo priemones;
19. Sujungti išmintingų investuotojų strategijas į vieningą, darnią ir nuoseklią metodiką;
20. Sujungti visus vertybinius popierius į vieningą investavimo strategiją (sistema);
21. Investavimas būna sėkmingiausias tada, kai jis labiausiai panašus į verslą. Tai, pasak Bafeto, “dešimt svarbiausių žodžių iš kada nors parašytų apie investavimą”;
22. Nusistatyti tikslą investuojant – pvz., kasmet stengtis pranokti JAV Standard & Poor’s 500 arba Dow Jones indeksus.
