Lietuvos vežėjų sąjungos atstovai aplankė Joną Biržiškį jo namuose Kaune ir įteikė apdovanojimą. Ta proga J. Biržiškis sutiko pasidalinti prisiminimais apie pirmuosius transporto sektoriaus žingsnius atkūrus Nepriklausomybę.

– Kokia buvo pradžia, gerbiamas Jonai? Ar buvo iš ko perimti darbus, ar buvo tęstinumas?

– Iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje buvo dvivaldystė. Po sausio 13-osios įvykių Mykolo Burokevičiaus santvarkos „gelbėjimo komitetas“ pasivadinęs „Jedinstvo“ ir rusų kariškiai buvo užėmę geležinkelių dispečerinę, televizijos bokštą, televizijos pastatus ir t.t. Važinėjo po miestą žvangindami ginklais, bandė įbauginti lietuvius. Buvo pasirinkimo metas – su „Jedinstva“ ar už Lietuvą. Tapęs ministru iškarto Susisiekimo ministerijos kolektyvą ir transporto įmonių vadovus perspėjau – atleisiu visus jedinstvininkus. Ir atleidau dvidešimt aštuonis. Tiesa, netikėtas buvo kai kurių jedinstvininkų pasikeitimas. Vieną po kiek laiko susitikau – tai padėkojo. Sako man – koks kvailas buvau, kad pykau kai atleidai, o dabar džiaugiuosi – tapau milijonieriumi! (juokiasi)

– Kaip pavyko suformuoti transporto pagrindus ant kurių užaugo dvylika procentų šalies Bendrojo vidaus produkto?

– Pirmas dalykas kurį nusprendėme – infrastruktūra ir jos eksploatacija turi likti valstybės žinioje, o vežti krovinius ir žmones gali verslas.

Privatizacija vyko pilnu tempu, kūrėsi įmonės. Reikėjo sudaryti sąlygas Lietuvos kelių transportui dirbti tarptautiniais maršrutais. Turėjome paruošti namų darbus – parengti įmonių ir automobilių licencijavimą reglamentuojančius įstatymus, patekimo į rinką sąlygas, vadovų kompetenciją ir t.t. Įstatymus derinome su Europos Sąjungos (ES) reglamentais. Šito nepadarius kitos valstybės nebūtų įsileidusios mūsų vežėjų. Tuo pat metu reikėjo kuo skubiau susisiekti su kitomis šalimis, pasirašyti transporto sutartis, apsikeisti kelionių leidimais. Kiekviena sutartis, leidimų spausdinimas, vežimas kainavo pinigus, o jų nebuvo. Dažnai tekdavo užsukti pas tuometinį finansų ministrą Romualdą Sikorskį, nes pinigus valdė jis. Eilinį kartą užsukęs sakau, – duok pinigų, nes reikia važiuoti žmogui į komandiruotę. O jis duoda raktus nuo seifo – pats pasiimk. Atidarau, o ten nei cento, tik pusbutelis viskio. (juokiasi).

Gražiai sutariau su Lenkijos infrastruktūros ministru, kuris priklausė „Solidarnosc“ partijai. Po sutarties pasirašymo pradėjom kalbėtis. Papasakojau, kad esu tremtinys. Kaip penki vaikai ir mūsų tėvai atsidūrėme Irkutsko srityje, kaip išgyvenome badą ir savo akimis pamačiau -63 laipsnių pagal Celsijų šaltį. Jis pasakojo, kaip vyko kova su komunistiniu režimu Lenkijoje. Užsimezgė šilti santykiai. Kelionės leidimais pasikeitėme kiek buvo poreikis.

Kūrėme gerus santykius ir su kitomis ES valstybėmis. Dažnai sulaukdavome palaikymo, bet buvo visko.

– Jums vadovaujant pavyko pasiekti, kad ekspedicinės įmonės galėtų dalyvauti logistikos grandinėje kaip vežėjai. Galėtų Pridėtinės vertės mokestį įtraukti į atskaitą, rašyti sąskaitas su 0 proc. PVM. Kaip Jums tai pavyko?

– Aš esu inžinierius, todėl kviečiau į pagalbą ekonomistus, teisininkus ir transporto įmonių vadovus. Sprendėm pasitardami, o ministerijoje dirbo aukščiausio lygio profesionalai, ko ir dabartiniams ministrams linkėčiau.

Kai įstatymas būdavo paruoštas, tada jau buvo mano darbas įtikinti Seimo narius jį priimti. Visko buvo per tas diskusijas. Mane grasino atleisti ir pats sakiau, kad išeisiu iš darbo, jeigu įstatymo nepriimsite. Žmogiškas kapitalas sunkiai uždirbamas, bet lengvai iššvaistomas.

– Lietuva – jūrų valstybė. Kokį radote laivyną?

– Lietuvoje buvo registruotas didelis prekybinis laivynas. Buvo ir žvejybinis. Laivynas pradėjo pildyti šalies biudžetą valiutinėmis įplaukomis. Turėjome „auksinius kiaušinius“ dedančią „vištą“. Vėliau laivyno nebeliko: dalis laivų buvo supjaustyta, o kita dalis už centus parduota vokiečių įmonėms.

Žvejybinis laivynas buvo perduotas Žemės ūkio ministerijai. Nemaža jo dalis taip pat iškeliavo į metalo laužą.

Turėjome uostą, kuris buvo pritaikytas krauti birius krovinius. Kai Rusija paskelbė blokadą Lietuvai, kad mes atsisakytume Nepriklausomybės, nebebuvo degalų ne tik transportui, bet ir kuro miestų šildymui: nei mazuto, nei dujų. Premjerė Kazimiera D. Prunskienė nupirko 600 tūkstančių tonų kuro. Laivas turėjo atplaukti į uostą. Bet kaip iškrauti? Suvažiavo inžinieriai į uostą, pasikvietėme laivų statyklos vyrus ir pagaminome „vamzdį“, kuriuo ruošėmės pumpuoti kurą iš laivo į geležinkelio cisternas.

Ekologai pakėlė triukšmą Seime, esą „vamzdis“ kelia grėsmę gamtai. Gali nutrūkti, tuomet kuras išsipiltų ir įvyktų katastrofa. Žodžiu, naudoti nevalia.

– Kaip pavyko įtikinti ekologus?

– Posėdžio metu paklausiau, ar ponai ekologai turi nusipirkę po „buržuiką“? Aš, sakau, tai turiu nusipirkęs. Tai tokia metalinė krosnelė. Skylę lange išpjausiu ir kūrensiu. Bute bus šilta ir valgį galėsiu virti. O kaip darysite jūs? Diskusija greitai pasibaigė.

– Kaip atrodė aviacija startuojant nepriklausomai valstybei?

– Lietuvos lėktuvų parkas buvo morališkai pasenęs. Daugumą jo sudarė tokie lėktuvai kaip TU – 134. Šiems lėktuvams ES šalys neduodavo licencijų leistis savo oro uostuose. Todėl skraidyti galėjo tik į Nepriklausomų valstybių sandraugos šalis. Lėktuvų parko atnaujinimui lėšų trūko, bet tuo rūpinosi jau kiti ministrai. Šiandien tik norėčiau pridurti, jog gaila, kad valstybė neišsaugojo nacionalinio vežėjo.

– Kokie prisiminimai apie Lietuvos geležinkelius?

– Baigus darbus Susisiekimo ministerijoje planavau skirti laiką sodybos tvarkymui. Paveldėjau prosenelių žemę ir mišką Šilalės rajone. Darbo sodyboje pilna. Ir tarnybą gavau  asociacijoje „Lietuvos keliai“ kurortinę (juokiasi) (aut.- 1997 – 2000 m. asociacijos prezidentas). Tačiau paskambino premjeras Bronislovas Lubys ir sako – reikia tvarkyti Lietuvos geležinkelius.

Reikia tai reikia. Radau geležinkelius išvogtus, susidėvėjusius ir nuostolingus. O po dviejų metų nebeturėjome kur dėti pinigų, ir tą ir tą pirkome. Žodžiu – bėda. (juokiasi).

– Stebuklas! Kaip Jums pavyko prikelti tą jedinstvininkų lizdą?

– Pirma pažintis su geležinkeliais įvyko kuomet atėjau į užimtą jedinstveninkų ir rusų kareivių dispečerinę tartis dėl geležinkelių darbo. Kas toks? Parodžiau dokumentus. Ministras?! Sako, mes tave seniai atleidom! (juokiasi). Bet tada linksma nebuvo.

Antras kartas buvo kitoks, kai atėjau dirbti direktoriumi. Pirmiausia teko spręsti „kadrų klausimą“. Kyšininkas ar vagis – prašom lauk. „Von!“ – kad būtų aiškiau. Trumpa kalba. Sudėliojome procesus, atsirado drausmė, ir finansus susitvarkėme.

Savo manevrinius šilumvežius sugalvojome gaminti! Vien Lietuvos geležinkeliams jų trijų šimtų reikia. Kartą atėjo meistras ir sako, jog reikia nupirkti šveicariškas stakles, nes kitaip nieko nesigausią su šilumvežiais. Milijoną valiutos kainuoja. Ir nupirkom! Šilumvežiai išėjo kokybiški ir už gerą kainą. Gaminome ne tik sau. Pirko ir Latvijos, ir Estijos geležinkeliai. Uždirbom valstybei gražaus pinigo.

Geležinkelių transportas yra dviejų dalių – krovinių ir keleivių vežimas. Kroviniai duoda pelną, keleivių vežimas – nuostolį. Visoje Europoje taip yra. Reikia dotuoti arba patiems užsidirbti iš kitų veiklų. Kitaip nebus.

****

Klausiausi buvusio ministro kalbos ir žavėjausi nenumaldoma energija, puikia atmintimi, greita reakcija, planais surengti tradicinį šachmatų turnyrą, prižiūrėti ir plėsti pasodintą pirmosios vyriausybės ministrų ąžuolų alėją. Vis atrodė, kad bendrauju su trisdešimtmečiu vyru.

Iš kur ta jėga? – galvojau sau.

Pergalvojau pokalbį, ant sienos pamačiau pakabintą giminės medį su nuo 1600 metus siekiančiu herbu, Jono tėvelio vardu pavadintos gimnazijos nuotrauką, tėvelio brolio Vasario 16 – osios signataro portretą… Atsakymas aiškus.

Tokie Biržiškių šeimos genai. Jono Biržiškio genai. Lietuvos genai.