Argentinos prezidentas Ch. Milejus moka sakyti įkvepiančias kalbas, kuriose dažnai kritikuoja socializmą ir jo šalininkus. Neseniai jis perskaitė dar vieną konceptualinį pranešimą[1], kuriame kritiškai įvertino „socialinio teisingumo“ koncepciją ir valstybės institutą.
Jo mintis paprasta. Socialinio teisingumo idėja yra kenksminga, nes skatina pavydą (mąstymą, kad turtingi žmonės yra neturtingų žmonių priešai, ir pirmų turtas yra antrų skurdo priežastis) ir prieštarauja individualios atsakomybės už savo gyvenimą (tikrasis teisingumas – gavai tiek, kiek padarei) ir laisvės principams.
Pavydas, anot Ch. Milejaus, apskritai yra viso socializmo esmė, o dominuoti turi liberalizmas, kaip jį apibūdino Alberto Benegas: „Neribota pagarba kitų gyvenimo projektui, paremta nepuolimo principu ir teisių į gyvybę, laisvę bei privačią nuosavybę apsauga“. Socialistai, Argentinos vadovo teigimu, kaip tik negerbia individo laisvės ir nori atimti darbo rezultatą iš vienų ir perskirstyti jį kitiems, naudodami tam valstybę.
Ch. Milejus klausia – kodėl kažkokie politikai ir biurokratai iš pradžių sprendžia, ką ir kiek reikia iš kažko atimti, o po to nutaria – ką ir kiek kažkam atiduoti (ir tai jau nekalbant apie savanaudiškus valdininkus, kurie siekia dalį atimto iš kitų turto padėti į kišenę sau ir asocijuotiems subjektams)? O kadangi žmonėms visada visko mažai, toks socialinis „teisingumas“ yra amžinai pagrįstas ir nepasotinamas.
Valstybė, pasak Ch. Milejaus, turi tik lydėti liberalų kapitalizmą, o ji šiandien pavirto „auksiniu veršiu“ ir iškeliama aukščiau Dievo, kuris irgi yra puolamas socialistų. O jis (krikščioniškos vertybės) tuo tarpu, Argentinos prezidento supratimu, negali būti atsietas nuo liberalaus kapitalizmo. Kitai tariant, Ch. Milejus propaguoja protestantizmą – laikykis Dievo įsakymų, atkakliai dirbk, ir būsi už tai apdovanotas. Būtent protestantizmas, jo manymu, lėmė Vakarų civilizacijos sėkmę (įveikė skurdą bei neraštingumą ir prisidėjo prie taikos užtikrinimo, nes ten, kur ateina prekyba, neateina kulkos).
Na o socialistai šiandien, anot Ch. Milejaus, griauna šią sėkmę: darbą pakeičia pramoga, o taupymą – neatsakingais kreditais ir nekontroliuojamomis išlaidomis; taip pat reliatyvizuoja (individualizuoja) „tiesos“ ir „gėrio“ sampratas. Tokiu būdu, Vakarai šiuo metu, Argentinos vadovo nuomone, pjauna šaką, ant kurios sėdi, kažkodėl galvodami, kad, jeigu ji vis dar nenulūžo, tai ji ir nenulūš.
Apibendrinant Ch. Milejaus kalbą, galima sakyti, kad jis akcentavo dabar pasaulyje vykstančią idėjinę kovą tarp socializmo ir krikščioniško kapitalizmo. Jos metu kairieji radikalai (politikai ir su jais susiję verslininkai, ekspertai bei žurnalistai), manipuliuodami blogiausiomis žmonių, kuriems neva nori padėti, nuodėmėmis (tokiomis kaip pavydas), nepastebimai, bet nuosekliai padaro iš jų priešus to, kas krikščioniškai moralu ir ekonomiškai naudinga, ir paverčia juos vergais, kurie po to (su valstybės pagalba) siekia paversti vergais kitus.
Pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus…
